Kartą vienas vienuolis vaikščiojo ežero pakrante. Jis dažnai mėgdavo čia ateiti, kad niekieno netrukdomas galėtų medituoti ir mąstyti apie amžinuosius būties klausimus.
Staiga kažkieno garsus balsas privertė jį nutraukti filosofinius apmąstymus. Jis įsiklausė ir suprato, kad balsas sklido iš salos ežero viduryje. Tai kitas vienuolis kartojo mantros žodžius.
„Vargšas,- pagalvojo vienuolis. – Šis žmogus tik tuščiai gaišta laiką, nes neteisingai taria mantros žodžius. Vietoj to, kad kartoti „din-din-dan“, jis sako „dan-dan-din“.
Kiek pasvarstęs, vienuolis nusprendė, kad kaip toliau pažengęs mokinys, jis privalo pagelbėti nelaimingajam, kuris, matyt, neturi galimybės gauti teisingas pamokas. Juolab, akivaizdu, kad jis iš visų jėgų stengiasi suvokti šiuose žodžiuose slypinčią prasmę.