​Vienoje Indijos provincijoje gyveno žmogus, kurio pareiga buvo – kiekvieną dieną į mokytojo namus atnešti vandens.
Tai nebuvo sunkus darbas. Žmogus turėjo du didelius molinius puodus. Jie virvėmis buvo pritvirtinti prie medinių naščių. Taip nuo šaltinio ir buvo parnešamas vanduo.
Moliniai puodai nebuvo nauji. Todėl nenuostabu, kad vienas iš jų buvo įskilęs. Sveikasis puodas neišlaistydamas nė lašelio į mokytojo namus pristatydavo visą vandenį. Tuo tarpu įskilusiame puode kelionės pabaigoje likdavo vos pusė reikiamo kiekio.
Bėgo dienos, mėnesiai, metai...
Ir kiekvieną kartą vandennešys į mokytojo namus pristatydavo tik pusantro puodo gaivaus šaltinio vandens. Sveikasis puodas didžiavosi, kad gali puikiai atlikti pareigą. Vargšas įskilęs puodas gėdijosi savo negalios ir pergyveno, kad netinkamai atlieka tai, kam yra skirtas.