Volto Disnėjaus publikos poreikių žinojimas ir sugebėjimas sujungti kūrybiškumą su komercija ir verslumu leido jam sukurti pramogų imperiją, kuri gyvuoja iki šiol.
Vienas iš V. Disnėjaus darbuotojų yra rašęs: „Iš tikrųjų egzistavo trys skirtingi Voltai. Jis buvo Svajotojas, Realistas ir Kritikas viename.“ Tai buvo V.Disnėjaus problemų sprendimo metodas bei idėjų sukūrimo ir įgyvendinimo strategija. Pats jis šį procesą vadini „imadženieringu“.
Disnėjaus studijoje buvo trys skirtingi kambariai – atskirai Svajotojui, Realistui ir Kritikui. Svajotojo kambaryje kabėjo paveikslai, piešiniai, plakatai. Visur tvyrojo kūrybinis chaosas. Kritikuoti šitame kambaryje buvo draudžiama – galima buvo tik svajoti. Realisto kambaryje kiekvienas multiplikatorius turėjo atskirą stalą su visa reikalinga įranga tam, kad idėja pavirstų tikrove. Stalai kambaryje buvo išdėstyti taip, kad visi galėtų tarpusavyje bendrauti. Kritiko kambarys buvo maža patalpa po laiptais, kur buvo nagrinėjami ir kritikuojami eskizai.

Atsakymas į klausimą – 3 eur.
Teisingas atsakymas į klausimą – 12 eur.
Teisingas atsakymas į klausimą raštu – 20 eur.
Atsakymas į idiotišką klausimą – 60 eur.
Mandagus atsakymas į idiotišką klausimą – 80 eur.
Mandagus atsakymas į idiotišką klausimą gerai pagalvojus – 100 eur.
Teisingas atsakymas į kvailą klausimą – 90 eur.
Gilinimasis į problemą – 15 eur/val.
Gilinimasis į problemą nurodant klaidas – 20 eur/val.
Gilinimasis į problemą ištaisant klaidas – 30 eur/val.
Nuoširdus gilinimasis į problemą – (dėl techninių priežasčių paslauga šiuo metu neteikiama).
Nuoširdumas – 9 eur.
Tikras nuoširdumas – 21 eur.
Patarimas – 5 eur.
Teisingas patarimas – 10 eur.

Tavo atmintyje sukaupta daugybė faktų. Galbūt net daugiau negu bet kurioje pasaulio enciklopedijoje. Ir labai norėdamas tu galėtum visus tuos faktus iškelti iš atminties gelmių, prisiminti. Tačiau svarbiausia tavo atmintyje yra visai kas kita. Svarbiausia yra prisiminti – kas tu iš tikrųjų esi.
Yra viena sena istorija. Besilaukianti liūtė nekreipdama dėmesio į savo padėtį laigė kalvomis ir vieno staigaus šuolio metu pagimdė. Naujagimis nukrito į avių kaimenę. Avys jį priėmė ir užaugino. Suprantama, kad jaunas liūtukas susitapatino  save su avimis. Buvo truputi keista, kad jis toks didelis ir toks nepanašus į likusias avis. Na bet gal jis buvo tiesiog išsigimėlis. Jis buvo išauklėtas vegetaru.

​Karalius sukvietė visus karalystės išmnčius ir tarė:
– Norėčiau visuomet būti geras pavyzdys savo pavaldiniams. Trokštu atrodyti tvirtas ir stiprus, ramus ir kantrus, pasitikdamas gyvenimo išbandymus. Kartais mane nuliūdina ir prislegia koks menkniekis. Kartais netikėtas džiaugsmas ar sėkmė mane pernelyg apakina ir sujaudina. Visa tai man nepatinka. Jaučiuosi tarsi koks šapelis jūroje, blaškomas likimo bangų. Pagaminkite man amuletą, kuris apsaugotų nuo besikeičiančių sielos būsenų ir nuotaikų – ir liūdnų, ir džiaugsmingų.
Burtininkai vienas po kito atsisakė išpildyti karaliaus norą. Į juos besikreipiantiems žmonėms jie galėdavo pagaminti bet kokį amuletą, bet apmulkinti karalių jie nedrįso. Be to, reikėjo amuleto, pasižyminčio tokia neįprasta galia.
Karalius užsirūstino, bet štai į priekį žengė senyvas išminčius ir tarė:
– Didenybe, rytoj tau atnešiu žiedą. Kiekvieną kartą, kai į jį pažvelgsi būdamas liūdnas, pralinksmėsi, jei būsi pernelyg sujaudintas, nurimsi. Tereikės perskaityti išgraviruotus stebuklingus žodžius.
Rytojaus dieną senasis išminčius grįžo nešinas žiedu, ir, visiems susirinkusiems iš smalsumo užgniaužus kvapą, užmovė žiedą karaliui ant piršto.
Karalius pažvelgė į žiedą – ten buvo išgraviruota: „Net ir šitai praeis.“

Vienoje tekstilės įmonėje kažkur Amerikoje dirbo staklių operatorius. Toje kompanijoje amžinai kildavo problemos su verpalų kokybe – siūlas dažnai nutrūkdavo, ir dėl to tekdavo stabdyti visą gamybą. O tai reikšdavo didelias laiko sąnaudas ir nemenkus nuostolius. Šis operatorius, pradirbęs kompanijoje daug metų, sugalvojo, ką reikia padaryti, kad siūlas nenutrūktu. Tačiau niekam kompanijoje nerūpėjo jo idėjos – iš kur meksikiečio galvoje gali būti dėmesio vertos idėjos. O jis pats nedrįso eiti pas direktorių su savo iniciatyvomis.
Visai neseniai pasikeitė kompanijos savininkai – ji buvo perpirkta. Naujasis direktorius rado laiko, pereiti per cechus ir pasikalbėti su darbininkais. Susitiko jis ir su senuoju darbininku meksikiečiu. Darbininkas išsišnekėjo ir papasakojo apie savo sumanymą.
-Kokia puiki idėja – ir svarbiausia – taip lengvai įgyvendinama! – sušuko naujasis direktorius iš nuostabos. – Ir seniai jus tai sugalvojote?
-Prieš dvidešimt trejus metus,- atsakė senas meksikietis darbininkas.

Vieną kartą Ksanfas pasikvietė savo vergą Ezopą ir tarė jam:
-Šiandiena pas mane pietums susirinks mano draugai. Tu turi paruošti geriausią patiekalą, kad jis tiktų net pačiam išrankiausiam skoniui.
Ezopas ilgai nedelsdamas nuėjo į turgų, nupirko tuziną kiaulės liežuvių, iškepė juos ir patiekė svečiams.
-Ir šitą patiekalą tu vadini pačiu geriausiu? – nejuokais supyko Ksanfas, matydamas kaip ištyso jo svečių veidai, išvydus tokį paprastą maistą.
-Taip, - tarė Ezopas. – Ar gali būti kas nors vertingiau už liežuvį? Viskas kas tik įvyksta šiame pasaulyje, įvyksta liežuvio dėka. Liežuvio pagalba mes galime pasakyti, paprašyti, padėkoti ir atsiprašyti.  Liežuvis leidžia mums prisipažinti meilėje ir sakyti mūsų artimiesiems ir brangiausiems žmonėms gražiausius žodžius. Būtent liežuvio dėka yra kuriami įstatymai. Pagaliau ir tavo filosofija, Ksanfai, yra sukurta liežuvio pagalba.

Buvo ilga varginanti kelionė. Dabar moteris sėdėjo kažkokiame oro uoste dievo pamirštame užkampyje ir laukė kito skrydžio. Dėl nepalankių oro sąlygų skrydis ir vėl buvo atidėtas. Nebuvo kas veikti ir moteris nuėjo į oro uosto parduotuvėlę. Ten nusipirko knygą, puodelį kavos ir penkias saldžias bandeles, kurias pardavėja paslaugiai sudėjo jai į popierinį maišelį. Oro uostas buvo perpildytas. Ieškodama ramesnės vietos, moteris užklydo į poilsio kambarį. Patogiai įsitaisė. Netoliese sėdėjo nepažįstamas vyriškis. 
Moteris atsivertė knygą ir po kelių minučių skaitymo taip įsigilino į tekstą, kad pamiršo viską aplinkui. Nepakeldama akių jį paėmė iš maišelio bandelę, atsikando, gurkštelėjo kavos. Jos nuostabai nepažįstamasis, kuris sėdėjo šalia, taip pat ramiai paėmė bandelę ir ėmė ją valgyti. 

​Profesorius keliavo iš universiteto į universitetą kalbėdamas apie kvantų fiziką. Vieną dieną jo vairuotojas tarė „Profesoriau, aš girdėjau jūsų paskaitą tiek kartų, kad galėčiau pats ją perskaityti". Profesorius pasakė ,,Puiku, perskaitykite ją šįvakar". Kai jie nuvažiavo į universitetą, vairuotojas buvo pristatytas kaip profesorius. Jis perskaitė paskaitą, ir niekas nepastebėjo skirtumo. Po to kažkas auditorijoje uždavė ilgą klausimą apie Bulio algebrą ir kvantų mechaniką. Vairuotojas kiek sutriko, tačiau greitai rado sprendimą: „Negaliu patikėti, kad uždavėte tokį klausimą. Jis toks paprastas, kad leisiu į jį atsakyti savo vairuotojui".

Joks verslas, kiek tobulai jis bebūtų organizuotas, neišvengia nepatenkintų klientų. Paprastai klientai pasiskirsto pagal normalinės kreivės principą. Kiekviena įmonė turi dešimtadalį A tipo klientų. Tai taip vadinami „ištikimieji“ klientai. Dėl asmenybinių ar kitokių priežasčių jie ilgą laiką pripažįsta vienintelį tiekėją ir apie jokias kitokias alternatyvas nenori nė girdėti. Šie klientai yra įmonės aukso fondas ir aišku geriausia nemokama reklama. Aštuoni iš dešimties įmonės klientų priskirtini B tipui. Jie vieną ar kelis kartus pirko pas mus ar pasinaudojo mūsų paslaugomis. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad mumyse jie mato vienintelį tiekėją. Pasitaikius progai ir ekonomiškai ar kaip kitaip patrauklesniam pasiūlymui jie be menkiausio sąžinės graužimo pasirinks kitą tiekėją ir net nesiteiks informuoti mūsų.