Psichologine prasme žmogus gali turėti dvejopą santykį su jam reikšmingais įvykiais. NLP tai vadinama asociacija arba disociacija. Asociacija – tai toks santykis su įvykiu, kai žmogus jį išgyvena ir suvokia tarsi pirmuoju asmeniu. Tokiame suvokime dalyvauja visi jo jutimo kanalai. Disociacija – tai toks santykis su įvykiu, kai mes esame tarsi stebėtojo pozicijoje. Mes galime matyti save tam tikroje situacijoje, galime girdėti, ką tuomet kalbame. Bet tai tarsi kinofilmo žiūrėjimas. Tuomet mes nejaučiame, bet galime tik hipotetiškai vertinti, kaip jaučiasi mūsų stebimas žmogus. Asocijuotas ir disocijuotas santykis kartais gali pasireikšti sapnuose. Vienuose sapnuose mes “dalyvaujame” pirmu asmeniu – patys bėgame, plaukiame, skrendame. Kituose sapnuose mes “dalyvaujame” trečiuoju asmeniu – tarsi matytume save iš šalies. Matome save bėgantį, plaukiantį, skrendantį. Kad geriau suprastume, kas yra asociacija ir disociacija prisiminkime kelis savo gyvenimo įvykius ir pamėginkime juos įsivaizduoti kaip tam tikrus paveikslėlius. Dabar įvertinkite ar jūs esate šiame paveikslėlyje, tarsi iš naujo išgyvendamas tą įvykį ir žiūrite į viską, kas vyksta savo akimis? Ar jūs esate šalia ir tarsi žiūrite šio įvykio videoįrašą ir pats tarsi nedalyvaujate tame įvykyje? Jeigu jūs prisiminėte įvykį pirmuoju būdu, tai jūs buvote asocijuotas su tuo įvykiu. Jei tai vyko taip, kaip antruoju atveju, jūs buvote disocijuotas.
Dabar galite prisiminti kokią nors emocionaliai jums reikšmingą situaciją ir pamėginkite ją išgyventi iš pradžių asocijuotai, o po to - disocijuotai. Pajauskite skirtumą. Skirtingas žiūrėjimas leidžia pamatyti skirtingus dalykus. Ar atkreipėte dėmesį į tai, kas atsitiko su jūsų pojūčiais, kai jūs nuo asocijuoto suvokimo perėjote prie disocijuoto? Kiek pasikeitė jūsų emocionalus įsitraukimas į įsivaizduojamą įvykį? Taigi, esminis skirtumas tarp asocijuoto ir disocijuoto suvokimo yra tame, ar mes esame emocionaliai įsitraukę į situaciją, ar mes galime viską analizuoti ir vertinti racionaliai. Asocijuotoje (įsitraukimo) būsenoje žmogus išgyvena realius jausmus nepriklausomai nuo to, ar prisimenamas praeities įvykis, ar tai, kas vyksta dabartyje, ar tai kas turėtų atsitikti ateityje. Disociatyvaus suvokimo atveju situacija priimama be realių jausmų, žmogus yra tarsi atribotas nuo situacijos. Žinoma, žmogus disociacijos metu nepraranda jautrumo, bet jo išgyvenami jausmai nėra realūs. Tai greičiau meta jausmai – vertinamosios emocijos apie suvokiamą situaciją. Asociacijos ir disociacijos procesai yra žmogaus smegenų funkcijos. Todėl kiekvienas iš mūsų gali asocijuotis ir disocijuotis kada panorėjęs, bet dažniausiai tai vyksta nesąmoningai, t.y., be mūsų valios ir kontrolės. Realiame gyvenime žmonės yra linkę labiau naudotis vienu ar kitu būdu. Vieni dažniau asocijuojasi su situacija, kiti dažniau disocijuojasi. Galite paanalizuoti save. Kuris iš mechanizmų yra labiau būdingas jums? Bet verta prisiminti, kad bet koks pripratimas turi dvi puses. Vystydami vieną gebėjimą mes prarandame įgūdį naudoti alternatyvią savybę. Tai gali paskatinti geriau išvystytą savybę naudoti visur, kur reikia ir kur nelabai. Pavyzdžiui prisimenant malonius praeities įvykius, išgyvenant smagius momentus dabartyje ar įsivaizduojant viliojančias ateities perspektyvas, labiau vertėtų asocijuotis su patirtimi. Jausmai taptų aštresni, o gyvenimas spalvingesnis. Bet vargu ar bus malonus pakartotinas išgyvenimas praeities nesėkmių, gilinimasis į nemalonius dabarties pojūčius arba savęs gasdinimas būsimais rūpesčiais. Asociacijos ir disociacijos mechanizmų skirtumas paaiškina viena svarbią NLP prielaidą - sistemos elementas gali aprašyti sistemą tik tuo atveju, jeigu išeina už jos ribų. Tokiu būdu, asocijuodamiesi su tam tikru įvykiu, mes atliekame jame tam tikrą vaidmenį ir mums bus sunku jį analizuoti. Taip atsitinka pavyzdžiui tuomet, kai du žmonės pradėję ginčytis, pamiršta apie tikrąją nesutarimų priežastį ir perdėm asocijuodamiesi su situacija toliau įsikarščiavę tęsia beprasmį apsikeitimą „komplimentais“. Šioje situacijoje kur kas naudingiau būtų disocijuotis ir pažiūrėti į viską be emocijų, įvertinti situaciją ir atrasti geriausią jos išsprendimo būdą. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip galima pasinaudoti asociacijos ir disociacijos įgūdžiu. Daugelyje NLP technikų yra naudojamas perėjimas tarp asociacijos ir disociacijos. Psichologinio konsultavimo metu gebėjimas pereiti iš asocijuotos būsenos į disocijuotą ir atvirščiai yra svarbus įgūdis. Taip pat svarbu yra pastebėti kokioje būsenoje yra klientas. Ir ne mažiau svarbu yra mokėjimas esant reikalau pervesti klientą iš vienos būsenos į kitą. Asocijavimasis su situacija – tai žaisti futbolą, jausti jaudulį, jausti įtampą raumenyse, jausti kaip vėjas pučia į veidą. Disocijavimasis – žiūrėti filmą apie tai, kaip žaidžiau futbolą, vertinti žaidimą žiūrovo akimis. Būdami asocijuoti: · mes patiriame vidinius pojūčius (raumenų įsitempimas, įtampa krūtinėje), · mes patiriame taktilinius pojūčius (vėjo gūsiai ant veido), · mes patiriame meta pojūčius (susižavėjimas, pyktis, susierzinimas, džiaugsmas). Būdami disocijuoti mes patiriame tik meta pojūčius. Šiems meta pojūčiams būdingas mano elgesio šioje situacijoje vertinimas: patinka / nepatinka, gerai / blogai, erzina, žavi ir pan. Nemaloniose situacijose disociacija leidžia stipriai sumažinti išgyvenimų intensyvumą. Bet disociacija nuo teigiamų emocijų – tai tiesus kelias padaryti savo gyvenimą pilką ir neįdomų. Disociacija gali būti vertinga, kada mums reikia įvertinti savo elgesį ar išorę. Pavyzdžiui renkantis apsirengimą arba mokantis šokti. Dažniausiai disociacija yra susijusi su vizualizacija, nes tai visuomet yra konstravimas. Vizualiai tai padaryti yra kur kas lengviau. Jūs tiesiog sau prigalvojate, kaip atrodote iš šalies. Būtent todėl Kinestetikai yra labiau linkę įvykius priimti asociatyviai, o Vizualai – disociatyviai. Tačiau galima disocijuotis ir audialiai: tiesiog įsivaizduokite, kad girdite savo balsą tarsi iš šalies. Pavyzdžiui įrašytą į diktofoną. Tiesa, kai kuriems žmonėms tai gali būti gana sudėtinga. Jeigu disociaciją vertinti kaip emocijų užslopinimą, tai perėjimas į digitalinį kanalą taip pat yra disociacijos būdas: „Aš manau, kad šioje situacijoje mano poelgis nepasižymėjo atsargumu ir pagrįstumu.“ Dar vienas gana paprastas būdas disocijuotis nuo situacijos yra proceso aprašymas nominalizacijų pagalba: -Aš šiandiena kalbėjau su vadovu (asociacija). -Šiandiena įvyko mano pokalbis su vadovu (disociacija). Daugiapakopė disociacija Disociacija gali būti daugiapakopė. Mes galime įsivaizduoti, kad stebime save iš šalies – paprasta disociacija. O galime stebėti save stebintį – antro lygio disociacija. Galima disocijuotis dar toliau. Kiekvienas papildomas disociacijos lygis leidžia sumažinti įsitraukimą į situaciją ir su tuo susijusius išgyvenimus. Daugiapakopė disociacija naudojama tais atvejais, kai turime reikalų su stipriais traumuojančiais išgyvenimais – fobijomis. Greitojo fobijų gydymo technikoje, dar kitaip vadinamoje “Kino teatro technikoje” daugiapakopė disociacija yra reikšminga sudedamoji dalis. Asociacija į kitą Dar vienas naudingo asociacijos mechanizmo panaudojimo pavyzdys yra įsijautimas į kitą žmogų. Įsikūnijimas - tai aktorinio meistriškumo pagrindas. Yra daug istorijų apie tai, kaip aktoriai ruošdamiesi vaidinimui ilgai įsigyvena į savo personažų vaidmenį. Kai vienam aktoriui reikėjo vaidinti advokatą, jis kelis mėnesius prieš tai praleido juridinėje kontoroje. Susitapatinus su kito žmogaus pozicija galima geriau suprasti jo ketinimus, tikslus, mintis, prognozuoti jo elgesį. NLP mokymuose kartais asociacijos ir disociacijos būsenų skirtumui pajusti daromas pratimas “Dušas”. Šis pratimas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji situacija. Įsivaizduokite, kad matote save iš šalies stovintį po dušu. Jūs matote, kaip ten stovite po permatomomis šilto vandens čiurkšlėmis. Jūs netgi galite girdėti garsus, kurie jus pasiekia iš dušo kabinos. Tas žmogus stovi ir prausiasi. Staiga ant jo ima lietis šaltas vanduo, nes kažkas atjungė šiltą vandenį. Antroji situacija. Dabar įsivaizduokite kitokią situaciją. Jūs stovite dušo kabinoje. Ant jūsų bėga šiltas vanduo. Vandens čiurkšlės masažuoja jūsų kūną. Jūs girdite vandens čiurlenimą ir mėgaujatės malonia atsipalaidavimo būsena... Staiga, vos per akimirką šiltas vanduo tampa šaltas, net ledinis. Kuo skyrėsi išgyvenimai patirti vienoje ir kitoje situacijoje? Greičiausiai antroje situacijoje potyriai buvo kur kas intensyvesni. Galima nesunkiai pastebėti, kada žmogus yra asocijuotas su situacija, o kada disocijuotas. Asociacijai būdingas intensyvesnis kvėpavimas, oda būna paraudusi, korpusas kiek palinkęs į priekį. Kartais pasakotojas gali tiesiog „piešti“ tai, kas yra aplink jį ir realiai išgyventi realius jausmus, kuriuos sukėlė situacija. Disocijuotą žmogų galima atpažinti iš atgal atsilošto korpuso. Jis tarsi atsiriboja nuo situacijos ir pereina į stebėtojo poziciją. Jo kvėpavimas labiau paviršutiniškas, oda – blyškesnė. Aiškindamas jis tarsi perpasakoja, ką mato vidiniame ekrane. Situacija priima kaip vaizdą, kurį mato iš šalies. Ypač lengvai pastebimas pats perėjimas tarp šių būsenų. Štai žmogus sėdėjo pasinėręs į išgyvenimus, o jau kitą akimirką – atsilošia, pasikeičia veido išraiška. Veidas tampa mažiau judrus, lyg kas būtų paspaudęs „pauzės“ mygtuką. Taip yra todėl, kad perėjimas iš asociacijos į disociaciją yra diskretiškas, t.y., nutrūkstantis. Galima į pasaulį žiūrėti arba savo akimis, arba matyti save iš šalies. Tarpinio varianta nėra. Pratimas “Asociacija su savo tikslu” Pasirinkime mums svarbų tikslą. Šis tikslas gali būti iš bet kurios srities. Galbūt tai noras pradėti savo verslą. Šį pratimą galima atlikti su erdviniais inkarais. Ant grindų šalia savęs padedame lapelį, kuris simbolizuos dabarties momentą. Kitą lapelį “Ateitis” padedame į tą tašką, kur aš jau tarsi esu pasiekęs savo tikslą. Tai gali būti dviejų – trijų metrų atstumu. Stovėdamas ant lapelio “Dabartis” mėginu atsakyti sau į šiuos klausimus: Kada norėčiau pasiekti šį tikslą? Kaip viskas bus, kai aš pasieksiu šį tikslą? Iš ko aš spręsiu, kad tikslas yra pasiektas? Dabar neskubėdamas pereinu prie lapelio “Ateitis”. Įsivaizduoju, tarsi tikslas jau yra pasiektas. Asocijuojuosi su pasiekto tikslo situacija. Kaip aš jaučiuosi? Kur aš esu? Kas vyksta aplinkui? Ką aš veikiu? Kaip aš jaučiuosi? Kiek man patinka, tai, ką aš turiu? Apie ką aš galvoju dabar? Kai užtektinai pabūnu asocijuotas su savo tikslu, grįžtu į pradinę padėtį. Tokia kelionė laiku paprastai būna išties vertinga. Tikslo suvokime atsiranda įvairių atspalvių. Kažkam atsiranda noras gerokai pakoreguoti savo ankstesnį tikslą. Kažkam tikslas pasidaro gerokai patrauklesnis, realistiškesnis ir padidėja motyvacija siekti jo. Gyvenime mes turime puikų instrumentą, kuris mums leidžia disocijuotis, t.y., matyti save iš šalies. Tai yra veidrodis. Tikriausiai sunkiai įsivaizduotume bent vieną dieną nugyventą be veidrodžio. Disociacija gali būti naudinga vertinant praeities įvykius. Prisiminkite kokį konfliktą, dėl kurio nuoskaudą jaučiate iki šiol. O dabar pasižiūrėkite į ją tarsi į filmą. Tikrai situacija neatrodys jau tokia dramatiška. Žmogui vertingas tiek gebėjimas asocijuotis, tiek ir disocijuotis. Ypač vertingas lankstumas – santykio su situacija keitimas priklausomai nuo to, ko reikia. Todėl naudinga šį lansktumą lavinti. Laviname gebėjimą disocijuotis. Pradžiai pamėginkite pasižiūrėti į save iš įvairių pozicijų: nuo lubų, nuo jūsų batų galiukų, iš už lango, iš kosmoso, nuo nosies galiuko, iš už nugaros. Kaip sekėsi? Kokį pajutote skirtumą? Savo būsenos kalibravimo lavinimas. Kaip jūs galite patirti, kokioje būsenoje – asocijuotoje ar disocijuotoje – esate? Suraskite bent po tris požymius kiekvienai būsenai. Pavyzdžiui. Asociacija: intensyvesni pergyvenimai, liemuo palinkęs į priekį, gilesnis kvėpavimas. Disociacija: kūno padėtis tiesi, paviršutiniškas negilus kvėpavimas, labiau įsitempusi oda kaktos srityje. Kada ir kur. Įvertinkite sau, kada ir kokiose situacijose jūs esate linkęs dažniau būti asocijuotoje, o kurioje – disocijuotoje būsenoje. Būsenos išlaikymas. Pasirinkite trijų – penkių minučių laiko intervalą. Viso šio intervalo metu stenkitės išlaikyti asocijuotą būseną. Kito intervalo metu – disocijuotą. Disociacijos treniruotė. Šį pratimą geriausia atlikti trise – Klientas, Operatorius, Stebėtojas. Klientas visais įmanomais būdais stengiasi sužadinti Operatoriaus emocijas. Galima skųstis, prašyti užuojautos, kaltinti, guostis. Galima daryti viską, kas skatintų Operatorių reaguoti emocianaliai. Operatoriaus tikslas - viso pokalbio metu išlikti disocijuotam. Stebėtojas seka laiką ir duoda grįžtamąjį ryšį, kiek Operatorius sugebėjo susidoroti su savo užduotimi. Prisiderinimas prie būsenos. Pratimas atliekamas trejetuose: Klientas, Operatorius, Režisierius. Klientas su Operatoriumi kalba pasirinkta tema. Pokalbio metu Klientas yra tai asocijuotoje, tai disocijuotoje būsenoje. Kada kurioje – nurodo Režisierius. Jis ženklais parodo į kokią būseną pereiti. Pavyzdžiui: ranka delnu į apačią – asocijuota būsena, ranka delnu į viršų – disocijuota. Operatorius kalibruoja Kliento būseną ir pagal tai derinasi prie pašnekovo. Klientas asocijuotas ir Operatorius asocijuotas. Klientas disociavosi ir Operatorius atitinkamai pereina į disociaciją. Kliento tikslas – būti pasirinktoje būsenoje. Operatoriaus uždavinys – kalibruoti ir prisiderinti. Režisieriaus tikslas sekti pratimo atlikimo eigą ir po užduoties atlikimo duoti grįžtamąjį ryšį Operatoriui. Praeities korekcija. Dar vienas asociacijos – disociacijos panaudojimo būdas yra koreguoti praeities įvykių suvokimą. Yra puikus būdas susigadinti sau gyvenimą – visas situacijas susijusias su neigiamomis emocijomis prisiminti asocijuotai, o su teigiamomis emocijomis – atvirkščiai. Gyvenimas garantuotai taps nepakeliamas. Pratindamiesi žiūrėti į neigiamus praeities įvykius disocijotai mes visiškai neprarandame gyvenimo patirties. Disociacija kaip tik ir leidžia mūsų patirtį organizuoti tokiu būdu, kad mes galėtume tuo pasinaudoti. Stebėdami iš šalies mes kur kas pagrįsčiau galime vertinti mūsų pačių ir kitų elgesį ir daryti atitinkamas išvadas. Nemalonių išgyvenimų ir taip užtena per akis – nėra reikalo lįsti į neigiamus išgyvenimus kiekvieną kartą, kai reikia ką nors prisiminti. Tai tas pats, kas jeigu kiekvieną kartą, kai jums reikia pasinaudoti tam tikru žinynu, jus prieš tai pereitumėte įkaitintų žarijų ruožą. Tai aišku gali lavinti jūsų valią, bet ilgainiui garantuotai atmuš norą naudotis tuo žinynu. Disociacija padeda kurti tokią patirtį, kuria būtų patogu bet kada pasinaudoti. Praeities perprogramavimo technika. Įsivaizduokime merginą Danguolę, kuri sako turėjusi nelengvą paauglystę ir norėtų tuos paauglystės prisiminimus bent kažkiek pakoreguoti. Dabar pasižiūrėsime, kaip atrodys Praeities perprogramavimo technikos pritaikymas jos atveju. Specialistas: Danguole, pamėgink dabar mintimis nukeliauti į paauglystės pradžią. Danguolė: Taip. S.: Puiku. Pagalvok, tuomet tu turėjai tiek neigiamų išgyvenimų, tiek ir teigiamų. Kurioje pusėje – dešinėje ar kairėje tu labiau norėtum įsivaizduoti malonias situacijas? D.: Greičiausiai dešinėje. S.: Tuomet nemalonios pas mus bus kairėje, taip? D.: Taip. S.: Gerai. Įsivaizduok, kad tavo gyvenimo įvykiai yra išsidėstę ant linijos. Tai bus laiko linija. Toje laiko linijoje yra ruožas su tavo paauglystės laikotarpiu. Pereik dabar mintyse šį ruožą ir išrūšiuok įvykius – malonius perkelk į dešinę, nemalonius - į kairę. Išrūšiuok tuos įvykius, kuriuos prisiminsi. Kai ką tu padarysi visiškai sąmoningai, o dalis tų įvykių išsirūšiuos nesąmoningai. Tiesiog mintyse pereik laiko linija ir leisk tam atsitikti. D.: Taip, aš padariau tai. S.: Dabar vėl atsistok paauglystės laikotarpio pradžioje, bet tik pusmetriu dešiniau ir pereik per visas teigiamas situacijas. Tiesiog tarsi iš naujo pergyvenk visas šias teigiamas situacijas, patirdama tas pačias emocijas ir jausmus. Gali tam skirti tiek laiko, kiek tau reikia. D.: Taip! S.: Puiku. Dabar dar kartą mintyse pereik laiko linija paauglystės laikotarpį, o į tas situacijas iš paauglystės, kurias patalpinai kairėje pusėje žiūrėk tarsi filmo apie Danguolę ištraukas. Tu gali nutolinti arba priartinti ekranus, kuriuose rodomas šis filmas, bet visuomet prisimink, kad tu esi ant laiko linijos, o tuos įvykius tau tik rodo. Tam taip pat gali skirti tiek laiko, kiek tau reikia. D.: Taip, ir tai padariau. S.: Dabar padaryk dar vieną dalyką – perkelk malonius paauglystės prisiminimus atgal ant laiko juostos, o nemalonūs tegu lieka ten pat kur ir buvo, kairėje. Kai tai padarysi, vėl praeik mintimis laiko juosta, išgyvendama malonius potyrius ir pražiūrinėdama, ką darė Danguolė nemaloniuose epizoduose. Prisimink, kad tu turi galimybę, esant reikalui įeiti į ekraną ir pragyventi bet kurią situaciją iš vidaus. Bet tegu nemalonūs įvykiai nuo šiol būna saugomis tavo atmintyje disocijuotų filmų pavidalu. D.: Oooo! S.: Ir kas gavosi? D.: Visą laiką man atrodė, kad paauglystėje aš neturėjau nieko gero. O dabar manau, kad malonių įvykių paauglystėje buvo net daugiau. Daugelis situacijų, kurios man anksčiau atrodė nemalonios, dabar tokiomis neatrodo. Aš jas į dešinę perkėliau. Pasirodo geras buvo laikas. S.: Danguole, pagalvok, o negali toks naujas šio tavo gyvenimo tarpsnio suvokimas kažkaip pakenkti tau? D.: Manau, kad ne. S.: Ir dar - pažvelk į savo ateitį. Kas ten pasikeis ryšium su tuo, ką mes dabar padarėme. D.: Man atrodo aš labiau džiaugsiuos gyvenimu ir labiau pasitikėsiu savimi. S.: Gerai. Galime šioje vietoje baigti? D.: Taip, ačiū! Ką mes padarėme? Mes padėjome Danguolei pakeisti požiūrį į savo patirtį. Danguolė asocijavosi su maloniais paauglystės prisiminimais ir disocijavosi nuo nemalonių. Nebūna gyvenime taip, kad būtų viskas blogai arba viskas gerai. Visas klausimas tame, kaip mes tai priimame. Čia mes išmokėme Danguolę nemalonius įvykius priimti disocijuotai, o malonius asocijuotai. Tiesa, tik viename gyvenimo laikotarpyje. Bet tą patį galima padaryti ir visam nugyventam gyvenimui. Tiesiog laiko tam reikėtų daugiau. 1/3/2024 07:38:50
geras, kaip įdomu! jūsų tinklaraštis kažkas nerealaus, ir apie buitį ir apie psichologiją.. šauniai. Comments are closed.
|
AutoriusVitoldas Masalskis, psichologas, koučingo ir NLP specialistas. Kategorijos
All
Archyvas
December 2019
|