Kaip atsakinėti į auditorijos klausimus.

Paskutinės pranešimo frazės. Mėgaujatės mintimi, kad dar kelios minutės ir galėsite lipti nuo scenos, kad pagaliau baigiate. Žvelgdamas į auditoriją dar pagalvojate, kad be reikalo taip jaudinotės. Viskas ne taip jau blogai pavyko. Tikrai nevertėjo tiek nerimauti ruošiantis šiam pranešimui. Bet neatsipalaiduokite per anksti. Jums liko dar vienas etapas – tai auditorijos klausimai.
Štai jūs kreipiatės į susirinkusiuosius prašydamas užduoti jums klausimus. Tai tarsi savotiškas testas. Auditorijoje įsivyrauja tyla. Jūs laukiate. Auditorija, tarsi, irgi kažko laukia. Na klausimų nebūna arba kai viskas aišku, arba kai nieko neaišku,- mėginate pajuokauti ir tuo gelbėti padėtį. Dar vienas kitas jūsų mėginimas ir kažkam iš auditorijos pasidaro gaila jūsų ir jis, tarsi, mesdamas gelbėjimosi ratą, užduoda jums klausimą... Tai gali reikšti, kad jūs prašovėte pro šalį ir greičiausiai pranešimas buvo apie tai, kas įdomu jums, bet ne apie tai, kas būtų įdomu, svarbu ir reikšminga jiems. Aišku gali būti ir kitų priežasčių. Tačiau pamąstyti yra apie ką.

---

​Na tikėkimės, kad paprastai jūsų pranešimo baigtis yra kiek kitokia. Jums pabaigus kalbėti ir ištarus „Ar yra klausimų?“, tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele, ima kilti susirinkusiųjų rankos ir jie iš pradžių nedrąsiai, o po to vis su didesniu entuziazmu pradeda jūsų klausti apie tą, ir aną, ir dar šitą...
Į ką gi reikėtų atkreipti dėmesį, kad klausimų ir atsakymų dalis praeitų sklandžiai?
Svarbu suprasti, kad net jei pasakėte neblogą kalbą, netinkamas atsakinėjimas į auditorijos klausimus gali gerokai sugadinti bendrą visos jūsų kalbos suformuotą įspūdį. O jei jūsų pranešimas buvo tik „šiaip sau“, geras pasirodymas klausymų – atsakymų dalyje yra jūsų paskutinis šansas išlipti iš balos taip, kad net niekam ir mintis nekiltų, kur jūs ką tik buvote.
Na, o dabar pats laikas pereiti konkrečių atvejų aptarimo.
Numatykite auditorijos klausimus iš anksto. Gerų atsakymų į klausimus paslaptis - žinoti tuos klausimus iš anksto. Numatykite klausimus, kuriuos jums gali užduoti. Naudokitės savo nuojauta. Pagalvokite apie savo kalbą ir auditoriją. Po to sudarykite galimų klausimų, kuriuos ji gali užduoti, sąrašą. Nedarykite jokių išvadų. Pamąstykite apie sunkiausius klausimus, kuriuos jums gali pateikti. Tada paklauskite savo draugų ir kolegų, kokius sunkiausius klausimus šia tema sugalvotų jie. Užbaigęs savo išsamų klausimų sąrašą, paruoškite atsakymus į kiekvieną.
Informuokite auditoriją, kada jūs laukiate iš jos klausimų. Tai gali būti jūsų pranešimo pabaiga. Toks būdas tinkamas tuomet, kai pranešimas yra neilgas (iki 15 min.). Jei pranešimas ilgesnis, labiau patyrę kalbėtojai skatina susirinkusius uždavinėti klausimus nelaukiant pranešimo pabaigos. Jei kol kas dar tiek nepasitikite savimi, geriau klausimus atidėkite desertui. Jei atsakinėsite į klausimus besakydamas kalbą, tai blaškys tiek jus, tiek ir jūsų auditoriją. Sakomos kalbos struktūra taps sunkiau suvokiama, ir tai sugriaus jūsų pranešimo ritmą. Visada kyla tam tikras susierzinimas, kai kažkas pateikia klausimą kaip tik tada, kai jūs einate prie savo pasakojimo kulminacijos. Tad verčiau pasakykite auditorijai pačioje pradžioje, kad atsakysite į klausimus baigęs pasisakymą.
Nebūna kvailų klausimų – būna tik kvaili atsakymai. Kartais auditorija gali užduoti klausimus, kurie iš pirmo žvilgsnio jums gali pasirodyti kvaili. Bet jums nederėtų to parodyti. Nesvarbu, kaip keistai jūsų ausiai nuskambėtų klausimas, žvelkite į klausiantįjį su derama pagarba. Jei leisitės į išvedžiojimus apie klausimo kvailumą, tai ne tik nepridės jums papildomo žavesio auditorijos akyse, bet tik sukelsite simpatiją klausiančiajam (auditorijai tai yra „vienas iš mūsiškių“) ir atimsite bet kam kitam norą jūsų dar ko nors paklausti.
Skatinkite užduoti jums klausimus. Kai kurie dalyviai gali nedrįsti užduoti klausimą. Šie žmonės taip nori užduoti savo klausimus, kad stengiasi nekreipti dėmesio į savo besidaužančias širdis, prakaituotus delnus ir silpnumą pilve. Klausdami jie stengiasi užmiršti, jog visų akys nukrypsta į juos, bet šią situaciją ignoruoti ne taip jau paprasta. Taigi nieko nuostabaus, jei šie klausytojai sunkiai formuluos savo klausimus. Jie mikčios, pasimes savo mintyse ir privers likusius pasijusti nepatogiai. Pagelbėkite šiems žmonėms. Pabaikite formuluoti klausimą už juos, jei jį nujaučiate. Kitu atveju lengvai padrąsinkite klausiantįjį. Pertraukdamas ir prabildamas pats, Jūs taip pat duodate žmogui laiko susiimti. Jie bus dėkingi. Ir kiekvienas kitas taip pat.
Venkite neigiamo neverbalinio vertinimo. Neatimkite klausiantiems drąsos nuobodžiaujančia arba atlaidžia veido išraiška, kol jie kalba. Net jei jūsų nuomone klausimas neprotingas, rodykite susidomėjimą. Būkite dėmesingas kiekvienam klausiančiajam. Žvelkite į akis. Palinkite pirmyn. Parodykite, jog jums svarbu išklausyti klausimą. Nėra nieko užgaulesnio ir nuviliančio nei kalbėtojas, kuris žvalgosi po auditoriją, ieškodamas kito klausimo, kol tebėra užduodamas šis. Tikėtina, kad tuomet įsižeis ne tik tas, kuris uždavinėjo jums klausimą.
Atsakymas į klausimą turi būti trumpas. Jūsų atsakymas turi būti paprastas ir trumpas. Pernelyg daug kalbėtojų naudoja savo atsakymus kaip pretekstą pasakyti antrai kalbai. Leiskite kiekvienam atsipūsti. Jei auditorija nori kalbos pakartojimo, jie turi to paprašyti. Kai kurių klausytojų gali net nedominti klausimas, į kurį jūs atsakinėjate. Jie laukia kito klausimo - arba galimybės paklausti.
Apeliuokite į savo patirtį. Apeliuoti į savo asmeninę ir profesinę patirtį savo atsakymuose nėra gyrimasis. Toji patirtis buvo viena iš priežasčių, dėl kurių buvote pakviestas kalbėti. Auditorija nori išgirsti apie jūsų patirtį.
Neatsakinėkite į klausimą dar jo iki galo neišklausęs. Leiskite klausiančiajam pabaigti formuluoti savo klausimą. Dažnas pranešėjas skuba atsakinėti į dar neužbaigtus klausimus. Jie mano, jog žino, koks tas klausimas bus, ir ima atsakinėti. Jie atrodo kvailai, kai klausiantysis pertraukia, tardamas „Bet aš klausiau ne to".
Kreipkitės į klausiančiuosius vardais. Jei žinote klausiančiojo vardą, pasinaudokite tuo. Tai žmonėms daro didelį įspūdį. Jūs imate atrodyti kur kas daugiau žinantis ir labiau valdantis padėtį. O žmonėms, kurių vardus minite, tai labai malonu.
Negailėkite klausiantiems komplimentų. Jei klausimas yra ypač įdomus arba logiškas, pasakykite apie tai. Būkite konkretus ir nusakykite, kodėl. Venkite sakyti ,,geras klausimas", nes tai reikštų, jog kiti klausimai tokie nebuvo. Galima panaudoti tokią formuluotę ,,Tai ypač įdomus klausimas, nes...".
Įsiklausykite į jums užduodamą klausimą. Jei norite, kad atsakymai į klausimus būtų taiklūs, jūs turite klausytis. Taip, tai sekina, tačiau jūsų atsakymai bus nepalyginamai geresni, jei iš tiesų įsiklausysite į kiekvieną klausimą. Skaitykite tarp eilučių. Stebėkite kūno kalbą. Ko žmogus, užduodantis klausimą, iš tiesų klausia.
Kas nors klausia jūsų to, apie ką jūs jau kalbėjote. Nesakykite: ,,Tai jau buvo aptarta anksčiau". Gal taip ir buvo, bet gal jūs nepasakėte to aiškiai. Jei asmuo, pateikiantis klausimą, praleido atsakymą jūsų kalboje, kiti klausytojai taip pat galbūt jį praleido. Ir jei tai buvo pakankamai svarbu, kad įtrauktumėte į pagrindinę savo kalbos dalį, tuomet galite sugaišti dar laiko pakartotiniam jo aptarimui. Taigi atsakykite į klausimą. Šįkart pasistenkite tai padaryti kitokiu būdu.
Pakartokite klausimą savais žodžiais. Niekas taip neerzina, kaip puikus atsakymas bet ne į tą klausimą, kuris buvo užduotas. Yra kelios priežastys, dėl kurių verta pakartoti jums užduotą klausimą. Jūs įsitikinate, kad kiekvienas auditorijoje girdėjo šį klausimą, kad pats teisingai išgirdote klausimą, jūs laimite laiko pamąstyti apie atsakymą. Jei gero atsakymo paieškai jums reikia dar daugiau laiko paklauskite: „Ar jūs būtent tai norėjote sužinoti?“
Kas nors užduoda visiškai netinkamą klausimą. Galite pasakyti, jog nematote kaip tai yra susiję su aptariama tema ir pereiti prie kito klausimo. Galite tam pačiam žmogui suteikti galimybę užduoti klausimą tinkamu būdu arba panaudoti klausimą kaip trampliną aptarti temai, kurią norite aptarti.
Kas nors užduoda kelis klausimus. Turite keletą variantų susitvarkyti su šia situacija. Galite pasakyti, kad atsakysite tik į vieną klausimą dėl laiko stokos. Galite pasiūlyti atsakyti į likusius klausimus vėliau, kai kiti bus pasinaudoję galimybe užduoti savo klausimus. Galite atsakyti į visus klausimus pateikimo tvarka arba kaip pasirinksite.
Kai nežinote atsakymo į klausimą. Jums gali visai neblogai pavykti apgauti auditoriją. Tik bet kuri apgaulė turi vieną silpną vietą - anksčiau ar vėliau ji išaiškėja. Tuomet turėsite rūpesčių. Pirma, paaiškės, kad jūs nežinote atsakymo, kurį apsiskelbėte žinąs. Antra (o tai jau liūdniau) auditorija ims galvoti ar tik jūs neapgavote jų dar dėl ko nors ką tik pasakytos kalbos metu. Todėl, jei nežinote atsakymo, pripažinkite tai. Ir tai nėra jau toks blogas ėjimas. Paklauskite, ar kas nors auditorijoje gali atsakyti į tą klausimą. Pasiūlykite šaltinį, kur klausiantysis galėtų rasti atsakymą. Pasisiūlykite pats išsiaiškinti problemos sprendimą ir persiųsti atsakymą klausiančiajam. Pagaliau juk niekas iš mūsų negali visko žinoti.
Peradresuokite klausimą. Kažkas pateikia klausimą. Jūs neturite nė žalio supratimo, kaip į jį atsakyti. Ką turėtumėte daryti? Įtraukite auditoriją. Peradresuokite klausimą visai grupei: ,,Tai įdomus klausimas. Ar kas nors turi kokių nors minčių ta tema?" Arba: ,,Ar kas nors yra patyręs tokią situaciją?" Niekuomet nestatykite savęs į vienintelio tos temos žinovo poziciją. Per klausimų ir atsakymų dalį atsakymai ateina iš visur. Jei negalite atsakyti, padarykite taip, kad į tuos klausimus atsakytų kas nors kitas. Auditorija yra jūsų resursas - tikras žinių ir informacijos klodas. Pasinaudokite juo.
Nežadėkite to, ko netesėsite. Neteikite, jog bet kuris gali paskambinti jums į jūsų biurą ir paklausti, jei žinote, kad nepriimsite jų skambučių. Nesakykite, jog rasite atsakymą į klausimą, jei žinote, kad taip nebus. Nesisiūlykite persiųsti kam nors informacijos, jei žinote, kad taip nedarysite.
Klausimų - atsakymų dalį baikite efektingai. Nelaukite, kol auditorijos klausimai išseks ir pasakysite ,,Na, manau, tai viskas". Auditorija greitai pajus, kad jūs nevaldote situacijos. Ir nesakykite „Mums liko laiko tik vienam klausimui". Tai gali būti kaip tik tas klausimas, į kurį jūs nesugebėsite atsakyti tinkamai. Vėlgi – ne išeitis. Ką daryti? Palaukite, kol gausite klausimą, į kurį turite efektingą atsakymą. Tada paskelbkite, jog laikas baigėsi. Žinoma, jūs kurį laiką dar būsite vietoje ir mielai skirsite laiko bet kuriam, norinčiam jūsų dar kažko paklausti.
O kas, jei tokio klausimo niekas neužduos? Tuomet pats užduokite tokį klausimą sau. „Ačiū. Mūsų laikas baigėsi. Na, ko gero jus vis dar domina (įterpiate savo klausimą)“. Po to seka jūsų efektingas atsakymas. Paprastai rezultatas būna geras.
„Neužsižaiskite“ klausimų – atsakymų dalyje. Viskas turi baigtis su saiku. Susirinkusiųjų tarpe būtinai atsiras žmonių, kuriems nerūpi nei klausimai, nei atsakymai į juos – jie paprasčiausiai nori išeiti, tačiau yra pernelyg mandagūs išeiti, iki viskas bus baigta. Ir tokių žmonių dalis susirinkusiųjų tarpe su kiekviena uždelsta minute tik didės. Todėl laikykitės nustatytos dienotvarkės ir pasakykite, kad kiekvienam, kas norėtų tęsti diskusiją, būsite pasiekiamas po kalbos.