Kaip susikalbėti su sunkia auditorija.

Jei jums tenka kartas nuo karto kalbėti grupei žmonių, tikriausiai pastebėjote, kad jūsų pasisekimas priklauso nuo kelių dalykų. Kiek svarbi ir aktuali yra tema, kuria jus kalbate, susirinkusiems žmonėms. Ne mažiau svarbus dalykas yra ką ir kiek jūs išmanote kalbama tema. Kaip pasiruošėte šiam pranešimui. Kaip, kokia forma pateikiate informaciją. Tikrai ne paskutinėje vietoje yra ir tai, o kaip yra nusiteikusi auditorija, prieš kurią jūs stovite. Bepigu yra bendrauti su auditorija, kuri žvelgia į jus įsimylėjusiomis akimis, gaudo kiekvieną jūsų žodį ir tiki viskuo, ką jūs jei bepasakytumėte. Daug sunkiau prasimušti į klausytojų protus ir širdis, kai vienokios ar kitokios aplinkybės jus nubloškia į taip vadinamų „sunkių“ auditorijų glėbį. Geros auditorijos yra panašios viena į  kitą, sunkios auditorijos yra sunkios kiekviena savaip. Tad ir pasižiūrėkime su kokiomis sunkiomis auditorijomis gali jus suvesti likimas ir kaip vienu ar kitu atveju būtų tikslinga pasielgti.

---

​1.Per prievartą surinkta auditorija. Vienas iš nedėkingiausių atvejų. Kažkas nusprendė, kad šiems žmonėms yra būtina išklausyti, ką jūs manote tam tikru klausimu. Tiesa tas kažkas nepasidomėjo ar tie žmonės irgi mano tą patį. Maža to, laikas susitikimui pasirenkamas taip kaip tai atrodo patogiau kažkam, negu tiems, kurie privalo dalyvauti tame susitikime, pavyzdžiui prieš darbą, po darbo, savaitgalį. O jeigu jūsų renginys dar neduok die sutapo su tiesiogine Europos čempionato finalinių rungtynių, kuriose mūsiškiai žaidžia su ..., transliacija, jūsų padėtis tikrai nepavydėtina.
Išeinate prieš auditoriją, pasisveikinate ir ... staiga suprantate, kad pradėti dabar kalbėti apie tai, kam (tiesą sakant) ir buvote pakviestas, būtų tikra savižudybė. Dabar turite kalbėti visai apie ką kitą. Tinka viskas, kas padės susirinkusiems greičiau pamiršti – kodėl jie čia, už ką jie čia ir kad būtent jūs esate visų jų nelaimių tikroji priežastis...“
 
2.Neinformuota auditorija. Žmonėms buvo liepta atvykti tam tikru laiku į tam tikrą vietą, nes atvyksta kažkas ir kalbės apie kažką. Tiesa, pamiršo priminti kiek tas renginys užtruks. Kaip ištįsta žmonių veidai, kai pristatydamas dienotvarkę lyg savaime suprantamą dalyką pasakote, kad džiaugiatės galimybe pabendrauti su šiais mielais žmonėmis iki 17.00, kai tuo tarpu jie įsivaizdavo, kad šis džiaugsmas truks ne ilgiau kaip pora valandų ir jau 11.00 jie galės netrukdomi sugrįžti prie savo įprastų reikalų. Visa ko viršūnė yra tuomet, kai jūs pasiteiravę ar prieš pradedant pranešimą jie turėtų kažkokių specialių pageidavimų, pastebėjimų, klausimų, kažkas iš auditorijos nekaltu balsu pasiteirauja, - „o kokia yra šio mūsų susirinkimo tema?..“
Vienas iš būdų išvengti šiai nemaloniai situacijai yra renginio organizatoriams dar gerokai prieš renginį suteikti visą būtiną informaciją ir aišku įsitikinti, pirma, kad jie suprato tai, antra,  kad  ta informacija atitinkamai yra paskleista ir renginio dalyviams.
 
3.Kitaip mananti auditorija. Dešimtą ar penkioliktą pranešimo minutę pradedate pastebėti, kad žmonės juokiasi ir ploja, kai jūs to nelaukiate ir tyli, kai laukiate aplodismentų. Pradedate suprasti, kad  didžioji dauguma susirinkusių aptariamu klausimu yra visiškai kitos nuomonės negu jūsiškė. Bet kokie jūsų papildomi argumentai ne tik kad neįrodo jūsų pozicijos teisingumo, bet priešingai tik dar labiau papila alyvos į ugnį. Aišku geriau apie tai, kad auditorija yra visai kitos nuomonės sužinoti, kuo anksčiau, dar geriau iki susitikimo.
Na jeigu jau turime tai, ką turime, pripažinkite, jog jūsų ir auditorijos nuomonės skiriasi. Ir neapgailestaukite dėl to: jūs turite teisę į savo nuomonę. Pamėginkite apeliuoti į tradicines vertybes - teisingumą, žodžio laisvę ir dialogo būtinumą. Pažadėkite auditorijai, jog jie turės progą išsakyti savo įsitikinimus po to, kai jūs baigsite kalbėti.
 
4.Ankstesnio kalbėtojo suerzinta auditorija. Galbūt prieš jus kabėjęs pranešėjas nesugebėjo surasti su auditorija bendros kalbos. Gal jo kalba buvo nuobodi, o elgesys įžeidžiantis klausytojus. Kaip ten bebūtų, auditorijos nuotaika bjauri ir jie dar valdosi nerasdami patogaus momento išlieti susikaupusį pyktį. Bet kokia jūsų klaida gali pasitarnauti ta dingstimi.
Svarbiausias dalykas yra adekvačiai suvokti susidariusią situaciją. Jums reikia žinoti, kad auditoriją suerzino ankstesnis kalbėtojas, ne jūs. Šio fakto nesupratimas gali niekais paversti visą jūsų sakomą kalbą. Pamanęs, jog tai Jūs esate problemos priežastis, jūs atitinkamai koreguojate savo kalbą. Tačiau tokia korekcija šiuo atveju neduos reikiamo rezultato, nes jūs nesate problemos priežastis. Būtina išsiaiškinti, ką gi ankstesnysis kalbėtojas pasakė, kas gi nutiko. Tada, jei problema bus, Jūs galėsite ją įvardinti jau pačioje savo kalbos pradžioje.
 
5.Tai jau girdėjusi auditorija. Kalbėjusieji prieš jus pasakė neblogas kalbas. Jums atiteko gerai nusiteikusi auditorija. Tačiau auditorijos nuotaika gali akimirksniu pasikeisti, jei pakilsite į sceną ir pranešite tai, ką auditorija jau yra ką tik girdėjusi. Tai kad jūs galite nežinoti, ką pasakė ankstesnieji pranešėjai jūsų visiškai neapsaugos nuo auditorijos pasmerkimo. 
Jei atsiduriate tokioje situacijoje, neapsimeskite, tarsi klausytojai nebūtų jau girdėję to paties dalyko. Prarasite juos akimirksniu. Turite prisitaikyti ir pripažinti, jog kalbėsite apie tuos pačius dalykus, kuriuos jie jau girdėję. Dar geriau būtų visiškai atsisakyti savo iš anksto pasiruoštų pastabų. Praleiskite jas. Pasirinkite kitokį aspektą ir improvizuokite. Komentuokite tai, ką jau yra pasakę kiti kalbėtojai. Arba paskatinkite auditoriją diskutuoti.
 
Ir paskutinis ko gero bendras visiems gyvenimo atvejams pastebėjimas. Kaip bebūtų nusiteikusi auditorija, kokia bebūtų jūsų pranešimo tema, kiek daug bebūtumėte skyręs laiko pasiruošimui, bendraudamas su auditorija visuomet vadovaukitės principu „čia ir dabar“, t.y., matykite tuos žmones, kurie sėdi prieš jūs, siekite suprasti, ką jie jaučia, ko nori, kas jiems yra svarbu, na ir jeigu pajėgiate – duokite tai !