Kino teatras - greita baimių įveikimo technika.

​Baimė yra psichologinis mechanizmas, vaidinantis žmogaus gyvenime svarbų vaidmenį. Baimė apsaugo mus tose situacijose, kur mes galime elgtis nepamatuotai rizikingai savo sveikatos ar net gyvybės atžvilgiu. Baimė užmegzti naujus santykius apsaugo mus nuo naujo nusivylimo. Baimė išeiti ir kalbėti viešai apsaugo mūsų savivertę nuo neapsikvailinimo. Baimė eiti neapšviestu skersgatviu vėlai vakare apsaugo nuo užpuolimo ar apiplėšimo. Pagal intensyvumo skalę žmogus gali jausti nerimą, baimę, paniką. Tačiau kartais žmonėms šis psichologinis mechanizmas “sutrinka” ir baimė gali reikštis neadekvačiai. Gali būti hiperbolizuota, nepamatuotai didelė atliekamai funkcijai. Tuomet tokį sutrikimą vadiname fobija.
Fobija yra neįveikiama baimė. Būsena, kuriai būdinga nemotyvuota baimė. Fobinė reakcija yra puikus momentinio išmokimo pavyzdys. Ją galima apibūdinti, kaip greitą stabilaus inkaro susikūrimą. Pamačiau vorą – išsigandau – dabar gąsdinuosi kiekvieną kartą.

---

Baimė labiau panaši į palaipsnį išmokimą. Iš pradžių žmogus mokosi bijoti nedaug, o po to vis stipriau ir stipriau. Galiausiai jis gali gauti pakankamai intensyvų išgyvenimą. Baimės formavimosi procese didelį vaidmenį vaidina vidinis dialogas.
Yra pastebėta ir aprašyta daug fobijos rūšių. Čia pateikiamas tik nedidelis jų skaičius.
agarofobija – atviros erdvės baimė,
apeirofobija – begalybės baimė,
arachnofobija – vorų baimė,
bromgidrofobija – baimė, kad aplinkiniai gali pastebėti blogą kvapą,
ereitofobija – baimė parausti,
glenofobija – lėlės žvilgsnio baimė,
hidrofobija – vandens baimė,
intimofobija – baimė apšvietimo prietaisų įjungimui,
kancerofobija – baimė susirgti vėžiu,
keirofobija – kirpėjų baimė sužeisti klientą,
klaustrofobija – uždarų patalpų baimė,
mizofobija – nešvaros baimė,
mikrofobija – mažų daiktų baimė,
niktofobija – tamsos baimė,
teniofobija – baimė užsikrėsti žarnyno kirmėlėmis,
teofobija – dievo, dievo bausmės, dievo įsikišimo baimė.
 
Fobijos sunkina žmogaus gyvenimą ir sukelia įvairių nepatogumų. NLP metodų ir technikų žinojimas gali padėti daugelio fobijų įveikimo atveju.
Viena iš technikų sėkmingai naudojamų baimių įveikimui yra “Kino teatro” technika. Jos pagrindas – disociacija.
“Kino teatro” technikos algoritmas.
1.Kuriame stiprų resursinį inkarą.
Operatorius padeda klientui atgaminti stiprią teigiamą emociją ir inkaruoja šią būseną. Inkaras turi būti kinestetiškas. Technikos atlikimo metu atkuriamas inkaras padeda klientui jaustis komfortiškai
2.Disociacija.
Pirminė disociacija. Operatorius prašo Klientą prisiminti dvi scenas (kaip statiškus vaizdus ekrane). Pirma scena (nespalvota nuotrauka) iki įvykio, kada Klientas dar buvo teigiamoje būsenoje ir po įvykio, kada jau viskas pasibaigė, jis atsigavo ir vėl buvo teigiamoje būsenoje (spalvota nuotrauka).
Antrinė disociacija.  Operatorius pasiūlo Klientui mintyse atsistoti jam sėdinčiam ir žiūrinčiam į ekraną už nugaros. Galima atsisėsti į paskutinę eilę arba net persikelti į kinomechaniko būdelę.
3.Greita nespalvoto filmo peržiūra. Būdamas antrinėje disociacijoje Klientas peržiūri nespalvotą filmą nuo pradinio iki paskutinio epizodo. Visas filmas – nespalvotas, tik finalinė scena – spalvota. Klientas peržiūri filmą keletą kartų, kiekvieną kartą vis padidindamas peržiūros greitį.
4.Peržiūra atvirkščiai - iš pabaigos į pradžią. Dabar Klientas asocijuojasi (susitapatina) su savimi finaliniame (spalvotame) epizode ir jau kaip filmo herojus pragyvena visus įvykius dideliu tempu ir atvirkštine eiga. Pradiniame epizode išeina iš ekrano į mechaniko būdelę ir ekranas gęsta.
Klientas pakartoja šią procedūrą kelis kartus, kol įgunda tai padaryti pakankamai greitai.
5.Patikrinimas.
Klientui pasiūloma pagalvoti apie buvusį fobinės reakcijos šaltinį ir stebima jo kūno kalba.  Galime pasiūlyti Klientui įsivaizduoti susitikimą su buvusios fobinės reakcijos šaltiniu. Išsiaiškinkiname, kaip dabar Klientas elgtųsi tose situacijose. Patikriname atsargumo kriterijus. Kaip jis supras, kada situacija yra saugi, o kada reikia būti atsargiu.
 
“Kino teatro” technikos praktinio pritaikymo pavyzdys
Demonstracijos tekstui naudota medžiaga – Aleksandr Liubimov (www.trenings.ru)
 
Klientas Jolanta. NLP specialistas.
Specialistas. Jolanta, kokia baimė tau neduoda ramybės?
Jolanta. Aš bijau mašinų.
S.: Kada tau tai prasidėjo?
J.: Gal prieš metus.
S.: Kaip ši baimė tau pasireiškia?
J.: Aš stengiuosi jomis nevažinėti.
S.: O kaip čia atvažiavai?
J.: Autobusu. Aš bijau lengvųjų automobilių. Aš vengiu jais naudotis ir net artintis prie jų.
S.: Supratau. Pagalvok dabar apie ką nors malonaus, apie situaciją, kur jauteisi maksimaliai komfortiškai (Specialistas inkaruoja resursinę būseną). O dabar pasakyk, kas tose mašinose yra tokio, ko reikėtų bijoti?
J.: Jos gali partrenkti.
S.: Bet daug žmonių jomis važinėja, vaikšto gatvėmis ir nebijo jų.
J.: Logiškai aš viską puikiai suprantu, žinau, kad taip paniškai bijoti yra kvaila, bet nieko negaliu su savimi padaryti.
S.: Viskas gerai, šiandiena tu išmoksi nebijoti automobilių. Bet prieš tai dar pagalvok, ką tau dar duoda tai, kad tu vengi automobilių? Kokią naudą tu iš to gauni?
J.: Pirma, kas ateina į galvą – man nereikia mokytis vairuoti automobilį ir nereikia vairuoti pačiai. Vyras vaikus ryte nuveža į mokyklą, o mane į darbą.
S.: O ką tau tai duoda, kad vyras nuveža vaikus į mokyklą, o tave į darbą?
J.: Tai yra patvirtinimas, kad manimi rūpinamasi, man skiriamas dėmesys.
S.: Ką dar gauni?
J.: Nevažinėdama mašinomis, nepapulsiu į rizikingas situacijas. Žinote, pagavai mašiną, o tave nuvežė nežinia kur. Išprievartavimai ir visa kita.
S.: Ir ką tu gauni išvengdama rizikingų situacijų?
J.: Esu saugi.
S.: Vadinasi, lengvųjų automobilių vengimas tau leidžia turėti dėmesingumą iš vyro ir asmeninį saugumą?
J.: Taip.
S.: Jei teisingai supratau, tau svarbu ne apskritai liautis bijojus automobilių, kiek išmokti nusistatyti konkrečios situacijos pavojingumo laipsnį?
J.: Greičiausiai taip. Kai aš noriu pereiti itin judrią gatvę ar sėsti į mašiną su dviem nepažįstamais vyriškiais, baimė būtų visai vietoje. Bet kai bijau pereiti gatve degant žaliam šviesoforo signalui ar sėsti į savo vyro automobilį, tai baimė tuomet nelabai logiška.
S.: Tuomet pradžiai susitvarkykime su pačia baime, o  vėliau parinksime konkrečioms situacijoms tinkamus elgesio modelius. Dabar mums reikia sukurti nedidelį filmą. Prisimink, kada tu paskutinį kartą bijojai lengvųjų automobilių.
J.: Šiandiena, kai ėjau čia, bijojau pereiti gatvę.
S.: Supratau. Prisimink momentą iki gatvės perėjimo, kada dar viskas buvo gerai.
J.: Taip, aš einu iš autobusų stotelės.
S.: Pasidaryk nuotrauką – Jolanta eina iš stotelės. Tarsi matai save iš šalies. Nuotrauka turi būti nespalvota.
J.: Padariau.
S.: Dabar pagalvok apie situaciją, kai tu jau esi perėjus gatvę ir jau nebebijojai. Padaryk šio momento nuotrauką. Ji turi būti spalvota.
J.: Taip, padariau. Tai momentas, kai įeinu į viešbučio pastatą.
S.: Gerai. Dabar įsivaizduok, kad sėdi priešais televizorių, kuriame rodomas filmas apie tave.
J.: Taip, įsivaizduoju.
S.: O dabar įsivaizduok, kad stebi save žiūrinčią filmą. Tavo rankose valdymo pultas. Tu gali sustabdyti filmą, prasukti jį greičiau ar lėčiau, pirmyn arba atgal. Paeksperimentuok su navigacijos pulteliu, kad geriau apsiprastum.
J.: Pabandžiau.
S.: Dabar tu pasižiūrėsi filmą apie save kaip tu ėjai nuo stotelės iki čia. Filmas bus juodai baltas. Prasidės nuo to kadro, kur tu pajudi nuo stotelės. Po to pereini gatvę. Po to įeini į pastatą. Paskutinis kadras spalvotas. Svarbiausia, kad filmą pražiūrinėsi pagreitintai. Net labai pagreitintai. (Specialistas atkuria ir paleidžia resursinį inkarą.) Dabar bus nespalvotas filmas apie tai, kaip Jolanta eina nuo stotelės. Ir tu stebi save žiūrinčią šį filmą.
J.: Taip, peržiūrėjau.
S.: (Nuima inkarą) Kiek komfortiška tau buvo žiūrėti?
J.: Pakankamai komfortiška, bet truputi jaučiau baimę.
S.: O kas tau padėtų jaustis labiau komfortiškai? Plius prie šios būsenos (atgamina resursinį inkarą).
J.: Gal pasitikėjimas savimi. Ramybė. Atsipalaidavimas.
S.: Pajausk save maksimaliai nusiraminusia, kiek tai yra įmanoma. Dar labiau nusiraminusi (Sukuria inkarą resursinei būsenai). Nusikratyk, apsidairyk aplinkui. Dabar pajusk pasitikėjimą savimi. Tiesiog maksimalų pasitikėjimą savimi (sukuria inkarą resursinei būsenai). Kaip dabar tu jautiesi?
J.: Viskas gerai.
S.: Grįžkime prie filmo. Pasižiūrėk jį dar keletą kartų. Kiekvieną kartą didindama greitį. Tu išeina iš stotelės ir opa – tu jau įeini į pastatą.
J.: Taip. Peržiūrėjau.
S.: (Nuima inkarą) Ar jauteisi pakankamai komfortiškai dabar?
J.: Taip, dabar visiškai normaliai.
S.: (Atgamina ir laiko inkarą) Gerai, dabar pasižiūrėk filmą dideliu greičiu, tik nuo pabaigos į pradžia. Tu judi nugara į priekį, mašinos važiuoja atbuline eiga.
J.: Chm, keista. Net truputi juokinga.
S.: Dabar aš tau papasakosiu, o po to tu tai padarysi. Iš pradžių tu greitai pražiūrėsi filmą filmą, kaip tu išeini nuo stotelės iki to momento, kai įeini į pastatą. Po to tu mintyse “įšoki” į spalvotą nuotrauką, kur tu užeini į pastatą ir pragyveni visą filmą nuo pabaigos į pradžią, bet tik asocijuotai, pirmu asmeniu. Mintyse eina atbula, mašinos važiuoja atbulomis ir tu nugara prieini prie stotelės. Tuo momentu iššoki iš filmo atgal ir sugrįžti į save žiūrinčią televizorių su pulteliu rankose. Ir išjungi televizorių. Pasiruošusi? (atkuria resursinės būsenos inkarą).
J.: Taip, aš padariau tai.
S.: Tai buvo greitai?
J.: Nelabai.
S.: Daryk tai tiek kartų, kiek tau reikės, kad pavyktų padaryti greitai.
J.: Dabar gavosi greitai.
S.: (Nuima inkarą) Gerai. Dabar pagalvok apie lengvąsias mašinas.
J.: Na mašinos kaip mašinos.
S.: Ką tu dabar jauti, kai galvoji apie jas?
J.: Kaip ir nieko ypatingo.
S.: Gerai, dabar pagalvokim apie štai ką – yra tam tikros situacijos su mašinomis, kai tau reikia išlaikyti budrumą.
J.: Taip, kai pavyzdžiui pereidinėji gatvę, kur nėra šviesoforo. Arba jei ketini sėstis į mašiną, kiek saugu važiuoti su tuo žmogumi.
S.: Kas tau bus signalas, pranešantis apie tai kad reikia būti budriai?
J.: Pirmu atveju, ar matau mašiną gatvėje ar ne. Antruoju atveju vienareikšmiškai įsivertinti, kiek patikimas vairuotojas tos mašinos, į kurią ketinu sėstis.
S.: Ir ką tu tuomet darai, kai matai mašiną kelyje? Įsivaizduok, kad ketini pereiti gatvę...
J.: Jaučiu kažką kaip perspėjimą. Kažkokį jaudulį viduje. Tuomet pradedu vertinti situaciją.
S.: O dabar įsivaizduok, kad ketini tranzuoti mašiną.
J.: Stoviu šalikelėje. Keliu ranką. Sustoja mašina...
S.: Ką tuomet jauti?
J.: Tas pats jausmas, kaip ir pereinant gatvę – tik ryškesnis. Tuomet aš sau aiškiai sakau: “Taip!” arba “Ne!” Priklausomai nuo to, ką matau vairuotojo vietoje.
S.: Ir ką tu darai?
J.: Jei, “ne” – moju, kad važiuok toliau. Jei “taip” – tai pradedu tartis su vairuotoju. Jei man kažkas nepatinka pokalbio metu, aš taip pat sakau “ne”.
S.: Dabar pagalvokime apie mašinos vairavimą.
J.: Aš jau pagalvojau.  Mes turime vieną mašiną. Vyras galės parodyti man dėmesingumą nuveždamas vaikus į mokyklą, o mane į darbą. Užtat, jei aš išmoksiu vairuoti, aš galėsiu važinėti savo reikalais.
S.: Tave tenkina tas rezultatas, kurį tu gavai?
J.: Taip. Ačiū.