Transiniai įsitikinimų keitimo būdai.

NLP dažnai yra priskiriama manipuliacijų mokslo etiketė. Tačiau atidžiau įsigilinę pamatysime, kad paprastai manipuliavimas apibūdinamas, kaip meistriškas operavimas daiktais. Psichologijoje šis terminas naudojamas apibūdinant paslėptą poveikį kitam žmogui. NLP „manipuliacija“ vadinamas paslėptas, orientuotas į pasąmonę veiksmas. NLP manipuliavimo sąvoką vertina be negatyvaus atspalvio, neutraliai. Bet kuri psichologinio poveikio priemonė yra tik instrumentas, o jos taikymo pasekmės teigiamą ar neigiamą atspalvį įgauna priklausomai nuo konteksto ir šį instrumentą panaudojusio asmens tikslų ir ketinimų. Kita vertus, net nepriklausomai nuo ketinimų, pasekmės bus teigiamos ar neigiamos priklausomai nuo to, kokio masto kontekste tai yra vertinama. Ne atsitiktinai yra sakoma, pralaimėti mūšį, tai dar nereiškia pralaimėti karą. O taip pat dar yra sakoma, kas mūsų nepalaužia, tas mus užgrūdina.

---

​Manipuliacija yra grėsminga tik tuomet, kai mes jos nepastebime. Negali pasipriešinti tam, ko nematai ir nesupranti. Kai poveikis yra pastebimas, jis jau nėra paslėptas ir atitinkamai tai jau nėra manipuliacija. Todėl tai dar viena priežastis gilintis į psichologinių poveikio priemonių veikimo mechanizmų pažinimą.
Poveikis gali būti žodinis ir nežodinis. Vienas iš neverbalinio manipuliavimo pavyzdžių – inkarai.
Prie žodinių poveikio priemonių NLP yra priskiriami:
·      Kalbos paradoksai – specifinės paradoksalios žodinės konstrukcijos.
·      Integruotos komandos – tekste “įsiūtos” komandos.
 
Iš tikrųjų jų yra ir daugiau, bet šie dažniausiai naudojami.
 
Vidinė realybė
Mums užtenka pamatyti tik dalį esamo paveikslo – ir lengvai prikuriame visą likusią dalį. Atpažinti žmogui užtenka dalies veido nuotraukos. Remdamiesi tik tam tikru informacijos fragmentu, mes nusipiešiame visą likusį paveikslą.
Bendravimas, kalbėjimasis yra ne kas kita, kaip tik apsikeitimas nuorodomis į mūsų ankstesnę patirtį. Pagalvokime apie šunį – ir kiekvienas įsivaizduoja šunį. Tik kažkam tai bus didžiulis dogas, kažkam judrus taksas, kažkam šuns paveikslėlis knygoje. Toks pat principas galioja ir situacijų suvokimui: vyras pavėlavo vakarienei,  ir žmonos vaizduotėje sušmėžuoja visas spektras situacijų – nuo... iki.
Kai mes bendraujame, mes kuriame tam tikrą realybę.  Šioje realybėje yra Anglijos karalienė, jei kalbame apie Anglijos karalienę, leopardas, jei kalbame apie leopardus, tinkamas elgesys, jei kalbame apie problemos sprendimą.  Ši realybė gali sutapti su  pašnekovo žemėlapiu, o gali ir nesutapti. Ką žmogus darys jei yra neatitikimas? Apkaltins jus melagyste, susimąstys, pakoreguos savo žemėlapį? Kada ir kaip pasielgs? Jei mes norime įtikinti, tai mūsų pasiūlyta realybė turi būti tikrai įtikinanti. Bet kaip tai padaryti? Pavyzdžiui, galiu sakyti klientui, kad jis pats pajėgus susidoroti su savo sunkumais, bet klientas kažkodėl tuo abejoja.  Aš galiu kreiptis į kliento sąmonę ir patekti aibę logiškų įrodymų, kodėl jis visgi gali, aš galiu ji motyvuoti priimti šį įsitikinimą, o galiu kreiptis į pasąmonę ir pastaroji viską padarys. Daugeliu atveju tai daug efektyviau negu įtikinėti sąmonę. Pasąmonė tiesiog daro – ir žmogus tiesiog ateina, tiesiog susitvarko su savo situacija, ir tiesiog perka tai, kas reikalinga. Iš esmės visi žodinio poveikio būdai – tai būdai, daugiau ar mažiau nukreipti į pasąmonę. Sąmonė stovi sargyboje ir taip gana kritiškai vertina visą įeinančią informaciją ir tam, kad pasąmonei duoti teisingą komandą, sąmonę reikia kažkaip „atjungti“ – atitraukti dėmesį, sumažinti kritiškumą, „užmigdyti“.
Vienas iš būdų sumažinti sąmonės kritišką – raporto sukūrimas. Praktiškai visi žodinio poveikio būdai yra veiksmingi tik esant raportui. Tai esminis skirtumas nuo inkaravimo technikų. Bet galimi ir kiti papildomi būdai – pavyzdžiui šablono nutraukimas. Arba informacijos atskyrimas sąmonei ir pasąmonei. Ir dar vienas svarbus dalykas. Žmogų galima pakeisti tik ta kryptimi, kuria jis pasiruošęs keistis. Tai reiškia, kad pokytis turi atitikti jo vertybes.
 
Kalbos paradoksai
Dar vienas būdas pašalinti sąmonės kontrolę – šablono nutraukimas. Kalbos paradoksai kuriami remiantis paprastu principu – tai pasakyti galima, bet įsivaizduoti neįmanoma: juodas baltumas,  negalvokite apie savo mąstymą, piktas gerumas.
Kalbos paradoksai – tai vienas iš būdų sugriauti įprastinį mąstymą, galimybė išeiti už rėmelio. Kas savo ruožtu reiškia senų įsitikinimų sugriovimą. Ir sukūrimą naujų. Mes reguliariai susiduriame su kalbos paradoksais. Kai kurie taip įsišaknijo, kad mes jų net nepastebime.
-Vyriška moteris.
-Aš greičiausiai tikrai ateisiu.
-Gyvas lavonas.
Galima prisiminti ir filmų pavadinimus: „Paprastas stebuklas“, „Plačiai užmerktomis akimis“. Rytų kultūroje, kalbos paradoksus galima sutikti sufijų istorijose, dzeno koanuose: „kaip skamba suplojimas vienu delnu?“ O taip pat įvairių pasaulio tautų pasakose. Tai kad kalbos paradoksai sutinkami įvairiose kultūrose, galima daryti prielaidą, kad tai veiksminga priemonė apeiti mąstymo dualumą, išplėsti sąmoningumą.
 
Kalbos paradoksų kūrimas
Vienas iš būdų kurti kalbinius paradoksus – paprasčiausiai sujungti priešingybes: balta ir juoda, lengva ir sunku, tyliai ir garsiai, aukštai ir žemai, gėris ir blogis.
-Ar tu tiek pat jį myli kaip ir neapkenti?
-Šio melo tiesa slypi tame, kad...
-Liaukis taip garsiai su manim tylėti!
-Tai tiek pat blogai, kaip ir gerai.
Galima tiesiog naudoti dalelytę „ne“:
-Ar jūs dabar jau suprantate, kad nieko nesuprantate?
Jei galima apjungti priešingybes, tai galima atskirti ir tai, kas yra panašu.
-Ar tu tikrai žinai tai, ką tu žinai?
-Kuo labiau tu kažko nesupranti, tuo labiau tau tai tampa aišku.
-Tai ne tik kad negalima, bet ir draudžiama.
-Juokas juk nebūtinai turi būti juokingas.
Parenkam žodžiui antonimą ir jį paneigiame:
-Netiesa ir melas yra visiškai skirtingi dalykai.
Dvigubas neigimas:
-Negalvok apie tai, apie ką negalvoji.
Tai kas sensoriškai yra nesuvokiama:
-Pamatyti nematoma.
-Juoda šviesa.
-Liftas pradėjo kilti į apačią.
-Garsas buvo kažkoks trikampis.
 
Integruotos komandos
Integruotos komandos buvo Miltono Eriksono arkliukas. Kaip tai padaroma? Jei tekste išskirti tam tikrus žodžius ir iš jų gaunasi prasminga frazė, tai ši frazė kaip nurodymas nueina tiesiai į pasąmonę.
Imam sakinį – Tu pasitiki savimi. Ir įkeliame jį į kieno nors monologą.
-Tu štai dabar galvoji apie tai, ar aš pasitikiu savimi? Taip, pasitikiu. Aš prisiekiau sau, kad aš galėsiu tai padaryti.
Komandą galima išskirti intonacija ar rankos judesiu.
Sugalvotą komandą įkeliame į tekstą. Galima - į metaforą arba į istoriją. Galima tiesiog paimti laikraščio straipsnį ir pasitreniruoti įkelti nurodymą taip, kad kas nors gautųsi.
-Aš tau patinku.
-Aš noriu tau pasakyti vieną dalyką. Aš žinau, kad tau patinka Prancūzija, papasakok man apie ją.
Atkreipkite dėmesį, kad nurodymo frazė ne visiškai gali sutapti - vietoje „patinku“ yra „patinka“ – bet pasąmonė visiškai normaliai priima šį tekstą.