Vienos parduotuvės šeimininkas ilgai ieškojo naujo pardavėjo. Teiravosi pažįstamų, ar kas negalėtų parekomenduoti, dėjo skelbimą į laikraštį. Bet visos pastangos buvo bergzdžios. Ir štai vieną kartą, kai parduotuvės šeimininkas jau buvo visiškai praradęs viltį, į parduotuvę užėjo žmogus. -Girdėjau, kad ieškote naujo pardavėjo,- kreipėsi jis be didesnės įžangos į parduotuvės šeimininką. -Taip. -Norėčiau dirbti jūsų parduotuvėje. -Ar esate kada dirbęs pardavėjo darbą? -Ne, neteko. Bet aš labai noriu išmėginti save šioje veikloje ir manau, kad man turėtų pasisekti. Atvykėlis nesukėlė parduotuvės šeimininkui didelio susižavėjimo jausmo, bet buvo penktadienis. Kodėl gi ir nepabandžius. Ką gali žinoti. Savaitgaliais paprastai nebūna didelio pirkėjų antplūdžio, tad blogiausiu atveju nieko neprarasiu.
0 Comments
Kartą vienoje gamykloje įsidarbino jaunuolis. Kai personalo skyriuje jau buvo sutvarkyti visi reikiami dokumentai, jį nuvedė į cechą ir pristatė meistrui. Meistras ilgai nelaukdamas pasivedėjo mokinį prie pulto ir tarė: -Ar matai šitą svertą? -Taip. -Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai? -Ne. Meistras krenkštelėjo, tačiau neprarasdamas savitvardos tesė toliau: -Kartoju. Matai šitą svertą? -Taip. -Tai štai – aštuntą valandą ryte, kai ateisi į darbą, šį svertą įjungsi, o vakare šeštą valandą išeidamas iš darbo – išjungsi. Supratai? -Ne. Džalaladinas Rumi buvo visoje apylinkėje ir toli už jos ribų žinomas išminčius. Kiekvieną dieną pas jį ateidavo žmonės, tikėdamiesi gauti patarimą. Vieną kartą pas jį atėjo moteris su berniuku ir tarė: -Mano sūnus valgo labai daug saldumynų. Aš išmėginau visus būdus, kuriuos tik galėjau, bet berniukas vis tiek nesiklauso manęs. Meldžiu Jus, pasakykite Jūs jam, kad tai yra negerai - nesveika. Jis paklausys Jūsų, nes jis Jus labai gerbia. Rumi pasižiūrėjo į berniuką. Berniukas patikliai žiūrėjo į jį. Išminčius tarė: -Dabar aš negaliu padaryti tai, ką jūs prašote. Ateikite pas mane po trijų savaičių. Moterį labai nustebino toks išminčiaus pasakymas. Juk tai taip paprasta! Neaišku... Žmonės ateidavo iš tolimiausių kraštų ir Rumi padėdavo jiems išspręsti sudėtingiausias problemas ir iš karto... Tačiau balsu moteris neišdrįso to pasakyti. Vieną kartą pas išminčių atėjo žmogus. Jis buvo kultūringas, apsišvietęs ir labai išsimokslinęs. Ir uždavė jis mokytojui klausimą norėdamas įsitikinti, ar tikrai jis žino atsakymus į visus įmanomus klausimus. Išminčius tarė: -Atleiskite, gerbiamasis, bet dabar aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Žmogus nustebo išgirdęs tokius žodžius. -Kodėl jūs negalite atsakyti į mano klausimą? Jūs esate užsiėmęs ar kažkas kita? Tai buvo labai svarbus asmuo, gerai žinomas visoje šalyje, ir aišku jis pasijuto įžeistas tuo, kad mokytojas nesiteikia skirti jam nė truputėlio laiko. Išminčius tarė: -Reikalas ne tame. Aš turiu pakankamai laiko, bet dabar jūs esate nepajėgus priimti mano atsakymą. Į konsultaciją pas psichoanalitiką ateina apsiverkusi moteris. - Daktare, padėkite. Aš susapnavau tokį baisų sapną... - Na gi, ir ką būtent jūs susapnavote, - klausia daktaras. - Susapnavau, kad aš einu koridoriumi. Aš einu, einu, o jis vis nesibaigia ir nesibaigia. Man baisu ir būtinai reikia iš jo ištrūkti... – moteris apsipila ašaromis. - Liaukitės verkusi, - ramina ją daktaras. – Kas gi buvo toliau? - O paskui aš prieinu duris. Paimu už rankenos ir trukteliu. Bet durys neatsidaro. Vėl traukiu ir jos vėl nė krust. - Rimtas atvejis, - susimąsto daktaras. – Netvirtinsiu, kad tai išsprendžiama, bet galėčiau pabandyti ... Vienas žmogus nusprendė rasti greičiausią būdą praturtėti. Kažkas iš bičiulių jam pasakė, kad geriausias būdas – investuoti pinigus į nefritą. Tačiau nefritas turi būti aukščiausios kokybės – priešingu atveju - galima patirti didelius nuostolius. Žmogui ši idėja visai patiko, tačiau buvo mažytis „bet“ – kaip atskirti kokybišką nefritą nuo antrarūšio. Žmogus nusprendė surasti geriausią šios srities žinovą. Visi, į ką jis kreipdavosi patarimo, minėdavo vieną ir tą patį ekspertą. Tad žmogus ir nusprendė kreiptis būtent pas jį. -Taip, aš galiu tave išmokyti įvertinti nefrito kokybę, - tarė ekspertas pirmojo jų susitikimo metu. -O kaip ilgai užtruks mokslai,- pasiteiravo žmogus specialisto. -Šio meno galiu išmokyti tave per penkias dienas, tačiau tai tau kainuos dešimt tūkstančių. Kartą vienas vienuolis vaikščiojo ežero pakrante. Jis dažnai mėgdavo čia ateiti, kad niekieno netrukdomas galėtų medituoti ir mąstyti apie amžinuosius būties klausimus. Staiga kažkieno garsus balsas privertė jį nutraukti filosofinius apmąstymus. Jis įsiklausė ir suprato, kad balsas sklido iš salos ežero viduryje. Tai kitas vienuolis kartojo mantros žodžius. „Vargšas,- pagalvojo vienuolis. – Šis žmogus tik tuščiai gaišta laiką, nes neteisingai taria mantros žodžius. Vietoj to, kad kartoti „din-din-dan“, jis sako „dan-dan-din“. Kiek pasvarstęs, vienuolis nusprendė, kad kaip toliau pažengęs mokinys, jis privalo pagelbėti nelaimingajam, kuris, matyt, neturi galimybės gauti teisingas pamokas. Juolab, akivaizdu, kad jis iš visų jėgų stengiasi suvokti šiuose žodžiuose slypinčią prasmę. Vieną kartą senis pasigavo paukštį. Apsidžiaugė. "Gardi šį vakarą bus vakarienė",- pagalvojo, benešdamas paukštį namo. Kai iki namų jau liko visiškai nedaug paukštis ir taria jam žmogaus balsu: -Paleisk mane, seni, į laisvę, ir aš duosiu tau tris vertingus patarimus. Nustebo senis, pagalvojo ir paleido paukštį. Nutupė paukštis ant šakos, sukedeno visas savo plunksneles ir tarė: -Ačiū tau seni už gerą širdį. O štai ir mano žadėtieji patarimai. Pirmasis - nesąmonė, kad ir iš autoriteto lūpų, vis tiek ir lieka nesąmone. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti. -Antrasis patarimas. Žinok savo galimybių ribas ir nemėgink jų peržengti. Protingas tai žino ir nesistengia pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. Kvailys nesuvokia savo galimybių ribų ir dažnai bergždžiai stengiasi padaryti tai, ko neįmanoma padaryti. Pleškinant karštai vidurdienio saulei dulkėta didmiesčio gatve keliavo vyriškis, mažas berniukas ir asilas. Vyriškis, berniuko tėvas, sėdėjo ant asilo. Mažylis laikydamas vadeles ėjo šalia. Kažkoks praeivis, lenkdamas keliauninkus, ėmė piktai burbėti: -Vargšas berniukas. Savo mažomis kojomis jis vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali joti ant asilo matydamas, kad berniukas jau visiškai netekęs jėgų ir vos pavelka kojas? Praeivio ištarti žodžiai skaudžiai užgavo tėvo širdį. Jis susigėdo. Ir kai tik jie pasuko už kampo, tuojau pat nulipo nuo asilo ir liepė sūnui užimti jo vietą ant gyvūno nugaros. Taip bekeliaudami jie sutiko kitą žmogų. Tasai garsiai be jokių užuolankų prabilo: Viename kalnų kaimelyje gyveno žmogus, kuris garsėjo tuo, jog per ilgą savo gyvenimą niekada su niekuo nėra susiginčijęs. Ir štai vieną kartą iš žinomo sostinės dienraščio pas jį atvyko korespondentas, kad parašytų straipsnį apie tokį išskirtinį reiškinį. Senis pavaišino atvykėlį arbata ir tarp jų įvyko toks pokalbis: -Sakykite, gerbiamasis, ar tai tiesa, kad jūs nugyvenote jau beveik šimtą metų ir niekada su niekuo nesate susikivirčijęs? -Taip, tai tiesa. -Tai ką, visiškai nei su vienu žmogumi? Ir net su savo žmona? -Taip, ir net su savo žmona. Vienoje Indijos provincijoje gyveno žmogus, kurio pareiga buvo – kiekvieną dieną į mokytojo namus atnešti vandens. Tai nebuvo sunkus darbas. Žmogus turėjo du didelius molinius puodus. Jie virvėmis buvo pritvirtinti prie medinių naščių. Taip nuo šaltinio ir buvo parnešamas vanduo. Moliniai puodai nebuvo nauji. Todėl nenuostabu, kad vienas iš jų buvo įskilęs. Sveikasis puodas neišlaistydamas nė lašelio į mokytojo namus pristatydavo visą vandenį. Tuo tarpu įskilusiame puode kelionės pabaigoje likdavo vos pusė reikiamo kiekio. Bėgo dienos, mėnesiai, metai... Ir kiekvieną kartą vandennešys į mokytojo namus pristatydavo tik pusantro puodo gaivaus šaltinio vandens. Sveikasis puodas didžiavosi, kad gali puikiai atlikti pareigą. Vargšas įskilęs puodas gėdijosi savo negalios ir pergyveno, kad netinkamai atlieka tai, kam yra skirtas. Vienas žmogus ėjo per turgų ir užsimanė riešutų. Jis priėjo prie prekeivio, susimokėjo ir įkišo ranką į asotį. Pasisėmė tiek riešutų kiek galėjo. Tačiau, kai pamėgino ištraukti ranką su riešutais, ranka įstrigo. Jis pradėjo dejuoti, šaukti, keiktis, tačiau tai nė kiek negelbėjo. Galiausiai jis visai nusiminė ir ėmė maldauti pardavėją: -Padėk man. Pardavėjas jam tarė: -Aš padėsiu tau, jei darysi viską tiksliai taip kaip aš tau liepsiu. -Padarysiu viską, ką liepsi, tik išlaisvink mane iš šio ąsočio gniaužtų. -Tuomet kišk savo ranką gilyn į ąsotį. Žmogui pasirodė keistas toks prekeivio paliepimas, - juk jis priešingai - nori ištraukti ranką. Tačiau pakluso ir padarė kaip liepiamas. Prekeivis tęsė: -Dabar atgniaužk saują ir paleisk riešutus, kuriuos laikai. artą vienas prekiautojas pasikvietė pas save sūnų ir tarė jam: -Tu jau išaugai, daug ką išmanai ir aš norėčiau perduoti tau valdyti mūsų verslą. Tačiau liko dar vienas dalykas, kurį tu turi sužinoti. Rytoj tu turėsi iškeliauti pas patį išmintingiausią iš visų mano kada nors sutiktų žmonių. Jis tau pasakys, kas yra tikra laimė. Keturiasdešimt dienų keliavo jaunuolis per dykumą ir pagaliau priėjo kalną, kurio viršūnėje puikavosi nuostabi pilis. Ten ir gyveno išminčius, kurio jis ieškojo. Kai jaunuolis įžengė į pilį, niekas jo nepasitiko. Kiek paklaidžiojęs jis pateko į salę, kur gyvenimas tiesiog kunkuliavo: žmonės įeidavo ir išeidavo, kažkas būriavosi prie fontanų ir kalbėjosi, nedidelis orkestras grojo užburiančias melodijas ir stovėjo stalas, nustatytas pačiais išrankiausiais šios vietovės valgiais. Tuomet jis pamatė išminčių, kuris bendravo su įvairiais žmonėmis. Dvi valandas pralaukė jaunuolis, kol pagaliau atėjo ir jo eilė. |
AutoriusVitoldas Masalskis, psichologas, koučingo ir NLP specialistas. Kategorijos
All
Archyvas
December 2019
|