Koučingas dažnai apibūdinamas kaip pokalbis, padedantis žmogui atrasti atsakymus savyje, išsigryninti tikslus ir žengti pokyčio link. Tačiau vien tik apibrėžimai retai kada leidžia pajusti, kas iš tiesų vyksta koučingo sesijos metu. Žmonės neretai klausia: „Kaip atrodo koučingas realybėje?“ Knygos, straipsniai ar seminarai gali paaiškinti metodiką, bet yra dar vienas kelias – per filmus.
Kinas turi ypatingą galią – jis ne tik pasakoja istoriją, bet ir leidžia ją išgyventi. Žiūrėdami filmus mes tampame herojų bendražygiais, patiriame jų abejones, baimes ir pergales. O būtent tai ir yra koučingo esmė – kelionė per vidinius sunkumus į naują gyvenimo kokybę. Toliau pateikta dešimt meninių filmų, kurie ne tik įkvepia, bet ir atskleidžia koučingo principus: klausymąsi, tikėjimą žmogumi, stiprybių išryškinimą, vertybių paiešką ir tikslų siekimą.
Šiuose filmuose pamatysite labai skirtingus herojus – nuo karaliaus, kovojančio su mikčiojimu, iki paauglių, atrandančių savo balsą, ar sportininkų, išmokstančių pasitikėti komanda. Juos visus jungia viena – pokytis, kurį įgalina santykis su tuo, kuris tiki, drąsina ir padeda atrasti atsakymus. Kitaip tariant, su tuo, kuris atlieka koučerio vaidmenį.
Šis straipsnis skirtas ne tik kino mėgėjams. Jis kviečia pažvelgti giliau – pamatyti, kaip koučingo principai atsiskleidžia ekrane, o kartu – susimąstyti apie savo gyvenimą. Galbūt kuris nors filmas taps jūsų įkvėpimo šaltiniu, o gal net paskatins žengti pirmą žingsnį link koučingo – kaip kelio, kuris padeda augti ir pačiam, ir kitiems.

Šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatiniame skubėjime, pasirinkimų gausoje ir informacijos sraute. Vieni ieško aiškesnės krypties karjeroje, kiti – santykiuose ar savirealizacijoje. Dalis jaučia, kad pasiekė nemažai, tačiau viduje stokoja pilnatvės ar prasmės. Tokiomis akimirkomis vis daugiau žmonių atranda life koučingą – procesą, kuris padeda sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies ir aiškiau pamatyti, ko iš tiesų norisi.
Life koučingas – tai tarsi kelionės žemėlapis, kuriame koučeris padeda žmogui atrasti tikruosius tikslus, įvardinti svarbiausias vertybes ir pasirinkti kryptį, kuri atitinka jo prigimtį. Skirtingai nei karjeros ar verslo koučingas, kurie yra orientuoti į konkrečias sritis, life koučingas siekia aprėpti visą žmogaus gyvenimą – darbą, santykius, sveikatą, asmeninį augimą, laisvalaikį. Jis jungia šias sritis į bendrą visumą ir padeda kurti darną.
Ši kryptis artima tiek tiems, kurie ieško aiškesnių atsakymų į klausimą „Ko aš noriu iš gyvenimo?“, tiek profesionalams, kurie domisi, kaip koučingas gali padėti jų klientams atrasti daugiau sąmoningumo ir prasmingumo. Dėl savo universalumo life koučingas dažnai tampa pirmąja stotele tiems, kurie tik pradeda domėtis koučingu, ir tuo pačiu – gilia praktikos sritimi patyrusiems specialistams.

Gyvenime pasitaiko akimirkų, kai atrodo, jog senasis kelias jau nebeveda ten, kur norėtųsi. Vieni tokią akimirką išgyvena sulaukę brandos – pasiekę profesines viršūnes, bet pajutę, kad karjeros laiptai pastatyti ne prie tos sienos. Kiti panšius jausmus išgyvena dar būdami jauni, kai iš pirmo žvilgsnio sėkmingas darbas nesuteikia nei vidinės pilnatvės, nei džiaugsmo. Treti – po svarbių gyvenimo pokyčių: vaikų gimimo, skyrybų, persikraustymo į kitą šalį ar netikėto sveikatos išbandymo. Tada kyla klausimas: „Ar tai ir yra viskas, ką noriu veikti šiame gyvenime?“
Koučingas tampa vienu iš atsakymų į šį klausimą. Tai nėra tik nauja profesija ar įrankių rinkinys darbui su žmonėmis. Koučingas – tai požiūrio, vertybių ir santykio su savimi bei kitais pakeitimas. Jis padeda ne tik atrasti naują kelią profesijoje, bet ir atkurti ryšį su savimi, savo stiprybėmis, gebėjimais bei tikraisiais norais. Neatsitiktinai dalis žmonių sakė, kad mokytis koučingo jie atėjo galvodami apie kitus, nors labiausiai pasikeitė patys.
Į koučingo mokymus ateina labai įvairūs žmonės. Vieni – brandūs profesionalai, sukaupę didelę gyvenimo ir darbo patirtį, kiti – dar tik pradedantys savo kelią. Įvairi jų profesinė priklausomybė: nuo psichologijos iki finansų, nuo vadybos iki meno. Įvairus būna ir gyvenimo kontekstas: moterys, grįžtančios į darbo rinką po vaiko auginimo atostogų, emigracijoje gyvenantys tautiečiai, vadovai, ieškantys gilesnio santykio su savo komandomis. Ir vis dėlto, nepaisant jų skirtingų istorijų, visus jungia tas pats troškimas – kurti pokytį. Savo gyvenime, kitų gyvenimuose ir platesniame pasaulyje.

Kiekvienas pradedantis koučingo specialistas praeina savotišką „mokymosi vaikščioti“ etapą. Pirmieji žingsniai būna kupini entuziazmo, smalsumo ir noro padėti žmonėms. Tačiau kartu tai ir klaidų darymo metas. Ir tai visiškai natūralu. Kaip pirmą kartą mokantis važiuoti dviračiu: neišvengsi griuvimų ir nubrozdintų kelių, bet būtent tai išmoko laikyti pusiausvyrą o, netrukus, ir pradėti mėgautis pačiu vairavimu.
Pradedantieji koučai paprastai išgyvena daug jaudulio – ar klientui patiks tai, ką aš darau, ar nesusimoviau, ar tikrai tai, ką darau, yra „tikras“ koučingas. Tokiose situacijose natūraliai kyla pagunda patarti, nertis iš kailio, kalbėti daugiau nei klausytis ar net perimti atsakomybę už kliento sprendimus. Visos šios klaidos turi vieną bendrą bruožą – jos kyla iš noro būti geru, “teisingu” koučeriu, bet neretai nuveda priešinga kryptimi.
Svarbu suprasti, kad klaidos nėra nesėkmės ženklas. Atvirkščiai – jos yra geriausi mokytojai. Kiekviena klaida atskleidžia, kur dar galime augti ir kokias kompetencijas lavinti. Net ir patyrę koučai prisimena savo pradžią su šypsena – ir dažnai su dėkingumu toms situacijoms, kurios išmokė daugiau nei bet kuri paskaita mokymosi metu.
Toliau  apžvelgsime 10 dažniausių pradedančių koučingo specialistų klaidų. Aptarsime, kodėl jos atsiranda, kokios pasekmės kyla ir, svarbiausia – ką galima daryti, kad šios klaidos taptų ne kliūtimi, o pakopa augimo kelyje. Žinant dažniausias klaidas, galima gerokai paspartinti savo kelionę – vietoj daugybės skaudžių „kritimų“ įgyti aiškių gairių, kaip iš jų mokytis efektyviausiu būdu.

Šiandien, kai tiek koučingas, tiek įvairūs psichoterapiniai metodai sparčiai populiarėja, vis dažniau susimąstome – kuo jie panašūs, kuo skiriasi ir kaip galėtų vieni kitus papildyti. Viena iš psichoterapijos krypčių, padariusių didžiulę įtaką visam šiuolaikiniam požiūriui į žmogų ir jo raidą, yra kognityvinė elgesio terapija (KET). Jos paplitimą visame pasaulyje lėmė aiškūs principai, struktūruotas požiūris ir moksliškai patvirtintas efektyvumas.
KET remiasi idėja, kad mūsų mintys daro tiesioginę įtaką jausmams ir elgesiui. Kitaip tariant, tai, kaip galvojame apie save, kitus ar situacijas, formuoja mūsų emocijas ir elgesį. Šis principas atrodo labai artimas koučingui – juk koučeris, dirbdamas su klientu, taip pat padeda jam permąstyti nusistovėjusius įsitikinimus, pamatyti platesnį paveikslą ir atrasti naujus elgesio būdus.
Kodėl verta koučingo specialistams susipažinti su KET principais? Pirmiausia todėl, kad jie suteikia aiškius įrankius, kaip atpažinti neigiamas automatines mintis, ribojančius įsitikinimus ir kaip paskatinti praktiškai išbandyti naujus elgesio būdus. Tai priemonės, kurios gali praturtinti koučingo sesijas, suteikti joms daugiau kryptingumo ir padėti klientui greičiau pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl vieni žmonės sugeba įtikinti minią, įkvėpti pokyčiams ar pakeisti mūsų požiūrį vos keliais sakiniais, o kiti – net turėdami rimtų argumentų – lieka neišgirsti? Atsakymas slypi ne vien pačioje informacijoje, bet ir tame, kaip ji pateikiama. Kalba – tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir galingas filtras, per kurį mes suvokiame pasaulį.
Kiekvieną akimirką mus pasiekia milžiniškas kiekis informacijos, tačiau tik nedidelė jos dalis pasiekia mūsų sąmonę. Tai lemia mūsų „vidiniai filtrai“ – gyvenimo patirtis, vertybės ir įsitikinimai. Jie tarsi neregimos akys, per kurias matome pasaulį. Kai kurie įsitikinimai mus palaiko ir motyvuoja, tačiau kiti – riboja, slopina iniciatyvą, uždaro duris naujoms galimybėms.
Robertas Dilts – vienas iš neurolingvistinio programavimo (NLP) pradininkų, sukūrė kalbos fokusų modelį (Sleight of Mouth). Tyrinėdamas istorinių lyderių – nuo Mahatmos Gandžio iki Martino Liuterio Kingo – kalbas, jis pastebėjo pasikartojančius lingvistinius modelius, kurie gali transformuoti įsitikinimus. Taip gimė 14 kalbos fokusų – lingvistinių konstrukcijų,  „performatuojančių“ ribojančius įsitikinimus  į palaikančius.
Koučinge kalbos fokusai tampa itin veiksmingu įrankiu. Jie padeda klientui įveikti „užstrigusį“ mąstymą, išplėsti suvokimo lauką ir pamatyti naujas galimybes. Kartais vienas klausimas, suformuluotas naudojant tinkamą fokusą, gali pakeisti ne tik pokalbio eigą, bet ir žmogaus gyvenimo kryptį.

Koučingas šiandiena tapo plačiai pripažinta profesija, padedančia žmonėms pasiekti savo tikslus, atrasti naujas galimybes bei įveikti vidinius ar išorinius barjerus. Tačiau taip buvo ne visada. Vos prieš kelis dešimtmečius koučingas buvo laikomas naujove, kurią daugelis painiojo su psichoterapija, konsultavimu ar mentoryste. Bėgant laikui, šios ribos išsigrynino, o pats koučingas pradėjo formuotis į aiškias kryptis, atliepiančias skirtingus žmonių ir organizacijų poreikius.
Kaip ir bet kuri profesija, koučingas brendo, plėtėsi ir kartu prisitaikė prie pasaulio pokyčių. Įvairūs ekonominiai sukrėtimai, darbo rinkos globalizacija, informacijos gausa, naujas gyvenimo būdas skatino atsirasti vis naujas koučingo specializacijas. Vieni koučai sutelkė dėmesį į vadovus ir verslą, kiti – į žmonių asmeninį gyvenimą, santykius, sveikatą ar dvasinį augimą. Taip susiformavo unikalus koučingo žemėlapis, kuriame kiekviena kryptis turi savo istoriją, tipinius klientus ir būdingas užklausas.
Kviečiu patyrinėti dešimt populiariausių šiuo metu koučingo specializacijos krypčių. Jos  pateiktos chronologine atsiradimo tvarka. Tai tarsi kelionė laiku – nuo pirmųjų koučingo formų, skirtų aukščiausio lygio vadovams, iki šiuolaikinių transformacinių praktikų, kurios siekia ne tik padėti pasiekti tikslus, bet ir iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimo kryptį.

​Įžanga: Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės?
Iš pirmo žvilgsnio koučingo pokalbis tai, kai vienas žmogus ateina su jam rūpimais klausimais, kitas padeda juos tyrinėti, klausinėja, kviečia analizuoti ir padeda atrasti atsakymus. Tačiau už šios paprastos schemos slypi subtilūs psichologiniai procesai. Kartais jie yra tokie galingi, kad gali nepastebimai užvaldyti tiek klientą, tiek patį koučą. Vienas iš tokių procesų aprašomas  Karpmano dramos trikampio modelyje.
Stephen Karpman dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pastebėjo, kad daugelyje bendravimo situacijų žmonės įstringa tam tikruose vaidmenyse, kuriuos jis taikliai pavadino – Auka, Gelbėtojas ir Persekiotojas. Šie vaidmenys tarsi traukia vienas kitą, kurdami užburtą ratą, iš kurio sunku išeiti. Iš šalies tai primena teatrą, kuriame vaidmenys gali pasikeisti akimirksniu: vakar buvusi Auka šiandien tampa Persekiotoju, o Gelbėtojas, nusivylęs nesibaigiančiais prašymais gelbėti, pats pasijunta Auka.

Nuo hobio iki profesijos
Kiekvienas mūsų bent kartą gyvenime esame susimąstę apie pokyčius – kaip galėtume gyventi prasmingiau, dirbti efektyviau ar padėti kitiems atrasti savąjį kelią. Vieniems tokie svarstymai lieka tik trumpalaikiais pamąstymais, kiti ima ieškoti atsakymų knygose ar seminaruose. Tačiau vis daugiau žmonių atranda profesiją, kuri ne tik padeda giliau pažinti save, bet ir leidžia profesionaliai lydėti kitus jų pokyčių kelyje. Tai – koučingas.
Koučingas šiandien yra daugiau nei madingas žodis. Tai pasaulyje pripažinta profesija, turinti savo metodiką, standartus ir aiškią vertę žmonėms bei organizacijoms. Jis tampa pasirinkimu tiems, kurie nebenori vien tik „dirbti darbą“, bet trokšta kurti pokytį – tiek kliento gyvenime, tiek ir platesniame kontekste.
Nuo pirmojo susidomėjimo iki tikro meistriškumo – koučingo kelias kupinas atradimų, augimo ir drąsos. Tad  pažvelkime į tai, kaip gi iš paprasto smalsumo gali gimti profesija, keičianti ne tik kitų, bet ir tavo paties gyvenimą.

Koučingas šiandien yra viena sparčiausiai populiarėjančių pagalbos ir asmeninio tobulėjimo formų. Jis žavi savo paprastumu, bet kartu ir galia – padėti žmogui atrasti atsakymus, priimti sprendimus ir judėti į priekį. Tačiau iš kur gi atsirado koučingas?
Norint suprasti koučingą, verta pažvelgti į psichoterapijos istoriją. Būtent įvairios psichologijos ir terapijos kryptys paruošė dirvą koučingo gimimui. Jos padovanojo koučeriams tikėjimą žmogaus vidiniu potencialu, įrankius darbui su mintimis, emocijomis ir elgesiu, bei patį požiūrį į pokytį kaip natūralią augimo dalį.
Koučingas nėra dar viena psichoterapijos kryptis. Jis gimė iš to paties siekio – padėti žmogui tapti tuo, kuo jis gali būti, tačiau pasirinko kitą kelią: daugiau dėmesio skirti ateičiai, tikslams, stiprybėms ir veiksmui. Ir nors koučingas turi savitą identitetą, jo šaknys giliai įleistos į psichoterapijos dirvą.
Tad kviečiu jus į kelionę per dešimt psichoterapijos krypčių, kurios padarė ir vis dar daro didžiulę įtaką koučingui. Sužinosite, kaip iš humanistinės psichologijos koučingas paveldėjo besąlygišką priėmimą, iš kognityvinės terapijos – gebėjimą keisti ribojančius įsitikinimus, iš naratyvinės terapijos – gyvenimo istorijos perrašymo galimybę. Ir tai – tik dalis atradimų.

Įsivaizduokite situaciją: ką tik baigėte koučingo mokyklą, gavote sertifikatą, patvirtinantį jūsų naują profesiją. Atrodo – viskas, dabar kelias atviras. Tačiau ateina akimirka, kai gaunate žinutę iš žmogaus, norinčio užsisakyti koučingo sesiją. Vietoje džiaugsmo širdyje pajuntate nerimą, rankos sudrėksta, o galvoje kirba mintis: „Ar tikrai esu pakankamai geras?“, „Kas, jei nesugebėsiu tinkamai padėti?“, „Gal man dar reikia pasimokyti, kad būčiau vertas atlygio?“
Šią būseną išgyvena daugelis pradedančių koučų. Tai vadinama apsišaukėlio sindromu. Jis tarsi vidinis balsas, kuris kužda: „Tu dar nesi tas, kokiu save pristatai“, net ir tada, kai turite žinių, įgūdžių ir esate pasiruošęs dirbti su klientais. Ypač stipriaišis balsas pradeda reikštis tuomet, kai bandote komercionalizuoti savo veiklą – išdrįsti paprašyti užmokesčio už darbą, kuris iki tol buvo tik praktika ar mokymasis.
Dabar ir pamėginsime patyrinėti iš kur jis atsiranda, kaip pasireiškia ir, svarbiausia, kaip su juo tvarkytis, kad jis netaptų kliūtimi jūsų profesiniame kelyje.

Koučingas yra menas padėti žmogui atrasti savo vidinius resursus ir priimti sąmoningus sprendimus, atitinkančius jo vertybes, tikslus ir gyvenimo prasmę. Tačiau vertybės nėra statiškos — jos kinta, vystosi, persipina su kultūra, patirtimi, ekonomine aplinka. Tam, kad koučingo specialistas galėtų geriau suprasti kliento pasaulį, vertybių motyvus ir elgesio logiką, verta pažvelgti į vieną įdomiausių šiuolaikinių žmogaus sąmonės ir vertybių raidos modelių — Spiralinę dinamiką.
Šią teoriją XX a. antroje pusėje sukūrė psichologas Clare W. Graves, o išpopuliarino Don Beck ir Christopher Cowan. Spiralinė dinamika remiasi prielaida, kad žmonija (ir kiekvienas individas) vystosi per tam tikras vertybių sistemas, kurios žymi skirtingus mąstymo, pasaulio suvokimo ir problemų sprendimo būdus. Modelis pavaizduotas kaip spiralė — nes mes ne tiesiog pereiname iš vienos pakopos į kitą, bet galime grįžti, persidengti ar derinti kelias sistemas vienu metu.
Nuo verslo vadovų iki švietimo ekspertų, nuo psichoterapeutų iki koučingo specialistų — Spiralinė dinamika tapo naudingu įrankiu suprasti žmonių motyvaciją, komunikacijos stilių, konfliktų šaltinius ir asmeninio augimo kryptis.

Click here to edĮsivaizduokite, kad į vieną kambarį susirenka penki ar dešimt žmonių. Jie nėra atsitiktiniai – kiekvienas jų ateina su tikslu augti, spręsti iššūkius, ieškoti atsakymų ir palaikyti kitus. Kiekvienas – su savo patirtimi, idėjomis, vizija. Jie atvirai dalijasi tuo, kas jiems svarbiausia, o kiti įsiklauso, klausia, provokuoja mąstyti giliau.
Tai – mastermind grupė.
Tai – ne seminaras, ne mokymai ir ne paprastas pasikalbėjimas prie kavos. Tai erdvė, kurioje susitinka protai, patirtys ir vizijos, kad sukurtų daugiau, nei bet kuris dalyvis galėtų pasiekti vienas.
Ir nors mastermind metodas atsirado gerokai anksčiau nei koučingas, šiandien būtent koučingo kompetencijos leidžia šioms grupėms tapti ne tik įdomiomis diskusijų vietomis, bet ir realaus proveržio platformomis.
 
Kas yra mastermind grupė ir kaip ji veikia
Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenime atsiranda erdvė, kurioje galite visiškai atvirai kalbėti apie savo tikslus, abejones, svajones ir net baimes. Erdvė, kurioje niekas jūsų neteisia, bet ir neleidžia pasislėpti už pasiteisinimų. Kur kiekvienas susitikimas tampa tarsi veidrodis, rodantis, kas jūs esate šiandien, ir kartu – tiltas į tai, kuo galite tapti rytoj.
Būtent tokia erdvė yra mastermind grupė.

Prieš kelerius metus, jei kas būtų pasakęs, kad savo mintis ir planus dėliosiu kartu su dirbtiniu intelektu, būčiau nepatikėjęs. Koučingas mums visada buvo gyvo bendravimo erdvė: akių kontaktas, empatija, palaikymas, supratimas ir vedimas. Bet tada atsirado ChatGPT – įrankis, kuris ne tik pateikia informaciją, bet ir gali kalbėtis, klausti, klausytis, struktūruoti. Ir vieną dieną pagalvojau: „O kas, jei jis galėtų būti mano koučeris?“ Taip prasidėjo eksperimentas, kuris palaipsniui, nepastebimai tampa nuolatiniu įpročiu.
 
Kodėl ChatGPT gali būti koučas?
Koučingas – tai ne patarimų dalinimas, o procesas, kurio metu stipriais klausimais specialistas padeda žmogui aiškiau matyti situaciją, rasti vidinius resursus ir priimti sprendimus. Šiame kontekste ChatGPT turi keletą rimtų privalumų:
Jis visada pasiekiamas. Nesvarbu, ar dabar 2 val. nakties, ar šeštadienio rytas – tavo „koučeris“ visada geranoriškai pasiruošęs ateiti tau į pagalbą.

Kai sakome „koučas“, dažnai turime galvoje profesionalą, kuris padeda žmogui judėti į priekį, spręsti vienokias ar kitokias problemas. Tačiau kaip ir muzikantai, mokytojai ar psichoterapeutai – koučo specialistai yra labai skirtingi.
Vienas su tavimi sėdės   kaip dzen vienuolis transo būsenoje, kitas žongliruos  klausimais, kad vos spėsi atsakinėti. Vienas padės tau atsipalaiduoti, kitas – skatins vienaip ar kitaip eiti iš komforto būsenos. Ir visa tai bus... koučingas.
Šiame straipsnyje kviečiu pažvelgti į dešimt skirtingų koučingo specialistų tipų – tokiais, kokius juos dažnai mato klientai. Ne tiek kaip specialistus, o kaip žmones, kurie atsiskleidžia per savo stilių, energiją ir buvimo būdą.
Gal atpažinsi savo koučą. Gal atpažinsi save kaip koučą. O gal – ir viena, ir kita.
Vienas jų tau gali būti kaip tvirtas medis, kitas – kaip gaivaus oro gūsis. Kiekvienas turi savo vietą tavo kelionėje. Ir jei dar nesi sutikęs „savo koučo“ – galbūt šis tekstas tau padės tai padaryti.

Nors koučingas palyginus nauja taikomosios psichologijos sritis, jo pirmtaku laikomas Sokratas (469-399 m. pr. m.e.). Senovės graikų filosofas sukūrė metodą, kurio pagrindas buvo dialogas. Tikslingai užduodamų klausimų pagalba išminčius mokė savo mokinius suprasti ir įsisąmoninti sudėtingiausius dalykus. Sokratas sėdėdavo savo mokinių apsuptyje ir bendraudavo su jais užduodamas jiems klausimus. Mokiniai ieškodavo atsakymų ir tokiu būdu jiems ateidavo supratimas, kad visi atsakymai glūdi juose pačiuose.
Žodžiu “coach” dar XIX amžiaus pradžioje Anglijoje Oksfordo universitete buvo vadinamas žmogus, padedantis studentams pasiruošti egzaminui. Tokio korepetitoriaus darbas skyrėsi nuo dėstytojo darbo. Jo tikslas buvo ne išdėstyti tam tikrą kursą, bet pasiekti, kad studentas išlaikytų to dalyko egzaminą. Todėl korepetitorius siekdavo išsiaiškinti, ko būtent nemoka ar nežino studentas ir padėdavo jam užpildyti šias spragas. Todėl pradinis koučingos fokusas buvo orientacija į rezultatą ir individualus priėjimas.

1.Komandinio koučingo apibūdinimas.
2.Nuo grupės iki komandos.
3.Kritiniai grupės darbo taškai.
4.Grupinio darbo pradžia.
5.Grupės vadovo vaidmuo (funkcijos).
6.Grupės darbo organizavimo būdai.
7.Lentos ir rašiklių naudojimas.
8.Nagrinėjamos temos aktualizavimas.
9.Idėjų generavimo etapas.
10.Grupės dinamika ir jos valdymas.
11.Giluminio klausymo technikos.
12.Tarpusavio supratimą stiprinančios technikos.
13.Santykių sukūrimą stiprinančios technikos.
14.Užbaigimas. Sprendimų priėmimas.
15.Koučingo kultūra organizacijoje.
 
 
1.Komandinio koučingo apibūdinimas
 
Koučingas smelkiasi į daugelį gyvenimo sričių. Jau mažai kam kelia abejonių koučingo metodų taikymo nauda sprendžiant žmogaus asmeninius ir profesinius klausimus. Koučingas užima deramą vietą šalia tokių seniai pripažintų psichologinės pagalbos formų, kaip psichologinis konsultavimas, psichoterapija, ekspertinis konsultavimas.
Ypač stipriai koučingas įleido šaknis organizacijose. Koučingo nuostatos, paremtos  kito žmogaus pagarba, tolerantiškumu kitaip galvojantiems, savo nuomonės neprimetimas, pasitikėjimas savo vidiniu potencialu ir galimybėmis tapo rimtu konkurencinį įmonių pranašumą stiprinančiu faktoriumi. Vis dažniau kalbama ir apie komandinio koučingo galimybes. 

​Įprasta manyti, jog vadovavimas organizacijoje vyksta iš viršaus į apačią. Ir bet kokios mūsų pastangos įtakoti vadovybę tėra kova su vėjo malūnais. Viskas taip ir yra – tik iš pirmo žvilgsnio.
Bet kuris vadovas yra tarsi didelis vaikas, kuris nuliūsta, kai netenka mylimo žaislo ir pralinksmėja, kai susilaukia dėmesio ir supratimo. Svarbu tik žinoti, kada ir kurią stygą reikia paliesti, kad išgautumėte reikiamą melodiją. Kaip tai suprasti?
1.Pažinkite savo vadovą kaip save patį. Kad pradėtumėte vairuoti automobilį, jūs turite suprasti jo veikimo principą. Turite žinoti, kas yra akseleratorius ir kaip jis veikia. Turite suprasti, kaip užvesti automobilį ir kaip jį sustabdyti. Tie patys principai galioja ir siekiant vadovauti savo vadovui. Pažiūrėkite į pasaulį, į darbą, pagaliau į save jo akimis. Pamėginkite pajausti tai, ką jaučia jis. Kokie jo profesiniai ir gyvenimiški tikslai? Kaip jis leidžia laisvalaikį? Koks jo hobis? Kokios yra jo vertybės? Kas jam yra autoritetai? Kokias knygas jis skaito, jei apskritai randa laiko šiam užsiėmimui? Čia slypi svertai, kuriuos jums reikėtų įvaldyti.

Kiek kartų jumis taip atsitikdavo, kad jūs bandote kažką paaiškinti žmogui ir jums nieko neišeina – jis nesupranta, ką jūs sakote, tarsi, gyventų kažkokiame kitame pasaulyje. “Jis ką – iš Mėnulio nukrito”, pagalvojate. Jūs jaučiate, kad jo pasaulyje veikia kiti dėsniai ir taisyklės ir tie patys dalykai yra vertinami visiškai kitaip. Taip vienas kito nesupratimas veda prie santykių paaštrėjimo ir sukuria aibę kitų neigiamų pasekmių.
Ar gali žmonės tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje gyventi skirtinguose pasauliuose? Gali, jei jų pasaulio suvokimo žemėlapiai kardinaliai skiriasi. Pasaulio suvokimo žemėlapių skirtumai gali būti nedideli, o gali būti esminiai ir tuomet susikalbėjimas tampa neįmanomas. Ir net jei kažkokiu momentu tarpusavio supratimas yra pasiekiamas – jis būna trapus ir laikinas, kaip namas be pamatų.

​Savo knygoje “Didelio efektyvumo koučingas” (“Coaching for Performance”) John Whitmore daug pasakoja apie tai, kas yra koučingas, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Šioje knygoje pirmą kartą paminimas ir GROW modelis. GROW modelis tai algoritmas, kaip galėtų būti vedamas koučingo pokalbis. Šis modelis yra universalus ir tinka tais atvejais, kai reikia padėti “ūgtelti” konkrečiam žmogui, kai reikia padėti komandai įveikti iškilusį iššūkį, pagaliau, kai reikia padirbėti su pačiu savimi.Pirminis GROW modelis atrodė šitaip:
Goal – What do you want? Tikslas – Ko tu norėtum?
Reality – What is happening? Dabartinė situacija – Kas dabar vyksta?
Options – What could you do? Galimybės – Ką galima būtų daryti?  
Will – What will you do? Veiksmų planas – Ką ketini daryti?

Metaprograminio profilio metodas
Vienas iš esminių faktorių sąlygojančių efektyvią įmonės veiklą yra savo darbą išmanantys ir motyvuoti darbuotojai. Suburti įmonėse nepriekaištingai dirbančias komandas užtrunka ne vienerius metus. Ir gebėjimas parinkti tinkamus darbuotojus yra vienas iš pagrindinių. Personalo atrankos specialistai šiandiena naudoja visą eilę atitinkamų psichologinių metodų. NLP (neurolingvistinis programavimas) personalo specialistams siūlo dar vieną metodą. Tai – metaprograminio profilio (toliau MP) metodas.
Metaprograminio profilio metodas yra psichologinės diagnostikos instrumentas, kuris padeda išsiaiškinti svarbiausius žmogaus mąstymo būdo ypatumus ir prognozuoti, kiek sėkmingai žmogus susitvarkys su jam skiriamomis užduotimis.
Metaprogramos tai būdai, kaip žmogus apdoroja iš išorinio pasaulio gaunamą informaciją ir kaip po to ją naudoja priimdamas atitinkamus sprendimus. Toliau trumpai ir apžvelgsime tas metaprogramas, iš kurių vėliau ir sudaromas asmens metaprograminis profilis. Taip pat apžvelgsime, kokiu būdu gali būti sudaromas  pareigybės (darbo vietos) metaprograminis profilis ir kaip galima praktiškai nustatyti konkretaus žmogaus metaprograminį profilį.

Timothy Gallwey, vienas iš koučingo pradininkų, stebėdamas savo teniso auklėtinius ir kitus kolegas trenerius pastebėjo, kad yra du pagrindiniai mokymo (-si) modeliai. Pirmasis modelis remiasi ekspertiniu trenerio vertinimu. Treneris žino, kaip reikia teisingai priimti, atmušti ar paduoti kamuoliuką. Stebi, kaip šiuos veiksmus atlieka jo auklėtinis. Tuomet nurodo į klaidas ir pasako, kaip reikia daryti teisingai. Antrasis modelis (vėliau kaip tik ir pavadintas Vidiniu žaidimu) remiasi nevertinimo principu. Auklėtinio dėmesys kreipiamas ne į klaidas, bet į kritiškai svarbius veiklos kintamuosius, pavyzdžiui, auklėtinio prašoma stebėti, į kurią pusę sukasi kamuoliukas, kai jį smugiuoja priešininkas arba kuo skiriasi auklėtinio rankos judesys, kai atmuštas kamuoliukas pataiko į aikštelę ir kai skrieja už aikštelės ribų. Šiuo atveju išmokimas įvyksta labiau pasąmonės lygyje be bereikalingo streso ir perkrovimo.

​Koučingas gali būti apibrėžiamas įvairiai. Vienas populiariausių apibrėžimų - koučingas tai - menas užduoti klausimus. Klausimai koučingo sesijos metu leidžia parodyti klientui, kad koučingo specialistas domisi klientu, nori jį suprasti. Klausimų pagalba specialistas padeda klientui išsigryninti savo tikslus ir suprasti, kas trukdo šių tikslų pasiekimui. Klausimai puiki priemonė, padedanti klientui atrasti sprendimus ir parengti veiksmų planą. Tinkamai suformuluoti ir laiku užduoti klausimai padeda klientui ištrūkti iš aklavietės ir pamatyti galimybes, apie kurių egzistavimą jis net nebuvo pagalvojęs. Šiai klausimų kategorijai galima būtų priskirti požiūrio plėtimo klausimus. Jie ypač vertingi tuomet, kai pokalbis tarsi įstrigo aklavietėje ir klientas sako “nežinau, ką dar galima būtų padaryti”, “viską jau esu išbandęs, niekas nepadeda”, “situacija be išeities”, “jei būčiau žinojęs sprendimą, jau seniai būčiau juo pasinaudojęs”. Ir, žinoma, pati nedėkingiausia situacija, kai klientas sako “gal jūs man galėtumėte, ką patarti?”

Graži vasaros diena. Sėdi du bičiuliai paplūdimyje. Alų gurkšnoja.
-Klausyk, - taria vienas. – Man neduoda ramybės vienas klausimas.
-Nagi?
-Kaip tu paaiškintum, kas yra logika?
-Geras klausimas,- taria draugas. – Kad būtų aiškiau – aš pamėginsiu per pavyzdį. Matai eina du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Kuris iš jų turėtų maudytis pirmas?
-Aišku, kad purvinas.
-Teisingai. Va, tai ir yra logika.
Dangus - giedras giedras, saulė – pačiame zenite, tačiau nekepina.
-Klausyk, - pirmasis vėl mėgina provokuoti draugą. - O kaip tu paaiškintum, kas yra dialektika?
Draugas neprieštarauja. Vienaip ar kitaip laiko – daug.
-Matai eina dar du žmonės – vienas švarus, kitas purvinas. Na, kuris dabar iš jų maudysis pirmas?

Senais laikais vienas šachas susapnavo sapną – tarsi jam būtų iškritę visi dantys. Nubudo valdovas išpiltas šalto prakaito, nejuokais sunerimo. Liepė pakviesti patarėją, kad paaiškintų, ką gi šis sapnas galėtų reikšti. Patarėjas buvo skaitęs daug knygų apie sapnų prasmę, todėl puikiai žinojo, kad tai yra blogas ženklas. Tačiau meluoti valdovui jis negalėjo. Įžengęs į karaliaus menę ir nusilenkęs jis tarė:
-Valdove, šis sapnas pranašauja blogus dalykus. Greitu laiku numirs visi tavo artimiausi giminaičiai.
Žinia įsiutino šachą ir jis nieko daugiau nesiaiškindamas liepė išvaryti išmintingąjį patarėją į dykumą. Tačiau pranašiškas sapnas niekaip nėjo jam iš galvos. Kitą dieną jis liepė pakviesti antrąjį patarėją.